Ilgą laiką Lietuvoje architektūrinės knygos buvo prieinamos tik anglų kalba, tad ilgai vyravo nuomonė, kad jų ir nereikia versti, juk visi architektai jas jau yra skaitę ir su jomis susipažinę. „Kai pradėjome leisti „Architekstai“ seriją, supratome, kad iš tikrųjų gyvename tarsi intelektualinėje iliuzijoje, kur rodos daugelis buvo sakęs, kad su vienomis ar kitomis knygomis yra susipažinę, jas skaitė, tačiau pasirodo, kad galbūt tikrai ne visi jas yra skaitę, džiugu, kad per pastaruosius 10 metų įprotis domėtis architektūra ir skaityti būtent tokias knygas Lietuvoje jau susiformavo!“, – kalba leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir vadovė Ūla Ambrasaitė.
Kuo 1966-aisiais išleista knyga gali būti aktuali šiandien?
1966-aiais pasirodžiusi Aldo Rossi knyga „Miesto architektūra“ vis dar aktuali ir šiandien. „Man rodos šiandieninį šios knygos aktualumą lemia trys priežastys. Viena jų – pagrindinė šios knygos tema arba klausimas į kurį pats A. Rossi bando atsakyti kiekviename knygos skyriuje – kas sprendžia kaip atrodys miestas? Ir tai yra nepaprastai aktualus klausimas šiandienos Lietuvoje, nes mes per paskutinius 15 metų pamatėme, kad žmonės, bendruomenė ir visa visuomenė gali dalyvauti priimant sprendimus.
Autorius šioje knygoje skaitytojams pateikia istorinius atsakymus kaip būdavo galima įsilieti ir dalyvauti priimant miesto architektūrai svarbius sprendimus. Antroji priežastis – Aldo Rossi duoda urbanistinį pradžiamokslį, kurį vadina urbanistiniais artefaktais arba urbanistiniais faktais. Tai yra tam tikros miesto struktūros, kurios nekinta, kurios yra bazinės. Na ir trečioji priežastis – autorius įveda mus į tokią intelektualią urbanistinę tradiciją, kurios Lietuvoje per XX-tą amžių buvo labai mažai. Vis dėlto mūsų istoriniai miestų urbanistai planavo, bet nerašė, gal kalbėdavo, bet jie nesuformulavo savo istorinių tezių.
Knygoje „Miesto architektūra“ skaitytojams pateikiamas klausimas, kad gal senas istorinis miestas ir neturi būti sutvarkytas? Gal jis nėra chaosas, autorius tarsi savotiškai reabilitavo istorinius miestus ir žmonių suneštinę miesto kultūrą, kad tai validu, kad nebūtinai reikia ateiti urbanistui ekspertui ir visą chaosą sutvarkyti“, – mintis apie knygą dėsto architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Miestą kuriame visi, net to nežinodami
Su Aldo Rossi darbais bei jo atstovaujamomis idėjomis ir lauku dar studijų metais buvo susipažinusi ir architektė Gilma Teodora Gylytė, nors pirmąją šio autoriaus knygą perskaitė tik dabar. „Nors mes kuriantys architektai išsikeliame sau daugybę intelektualinių idėjų, tačiau jas išsigryninti ir dar užrašyti geba tik nedaugelis. Visi mes kuriame miestą, net to nežinodami, būtent tai Aldo Rossi ir bandė iškelti kaip faktą, nors tuo metu tai buvo artefaktas.
Studijų metais turėjome labai mažai diskusijų su dėstytojais būtent apie daugiasluoksnį gyvybiškumą mieste, tad dabar skaitydama Aldo Rossi tai randu. Šią knygą perskaičiau labai mielai, nors ji ir užrašyta intelektualia architektūrine kalba, bet skaitoma ir suprantama tikrai visiems! Svarbus ir didelis dalykas, kad ši knyga dabar bus prieinama ir lietuviškai“, – dalinasi architektė Gilma Teodora Gylytė.
Aldo Rossi (1931–1997) – italų architektas, dizaineris, vienas svarbiausių XX a. architektūros teoretikų. Miesto architektūra (1966) – kanoninė urbanistikos istorijos knyga, pasiūliusi naują tarpdisciplininį žvilgsnį į urbanistikos mokslą. Aldo Rossi teigė, kad miestas yra bendruomenės kūrinys, besikeičiantis laike, kiekvienas unikalus ir įkrautas praeities kartų atminties. Tyrinėjant miestą svarbu atsižvelgti, kaip jame pasireiškia kolektyvinė atmintis, analizuoti urbanistinius faktus – miesto erdves, pastatus, gatves – ir jų kultūrines, istorines, simbolines reikšmes, kurios apibrėžia miesto tapatybę.
Autorius kritikavo modernistinį, funkcionalistinį miestų planavimą, propagavusį universalumo, racionalumo, technologinio progreso bei masinio planavimo idėjas. Savo laikmečio architektus jis ragino nuo funkcijos atsigręžti į miesto istoriją. Aldo Rossi idėjomis rėmėsi architektai ir urbanistai, kūrę sparčiai modernėjančius miestus, pavyzdžiui, atstatydami suvienytą Berlyną 9-ajame dešimtmetyje. Jo mintys išlieka aktualios ir šiandien, kai siekiame išsaugoti miestų kultūrines tapatybes ir nepasiduoti globalizacijos skatinamam jų formų homogeniškumui.
