Nuobodžios užduotys atvedė į poeziją
„Nesinorėjo, kad tėvo kūryba nugrimztų užmarštin, – sakė A.Raščius. – Bet vien dėl to nebūčiau ėmęsis šio darbo. Gyvename informacijos pertekliuje: erdvė užpildyta nepatikrintomis ar paviršutiniškomis žiniomis, žmonės ima ilgėtis nuoširdumo, paprastumo ir pastovumo. Tėvo kūryba kalba apie amžinąsias vertybes. Jis rašo apie meilę gimtajam kraštui, gamtai, dalijasi įžvalgomis apie žmogaus būtį.“
Akstinu išleisti tėvo eilėraščių knygą tapo noras pasidalyti „spindulėliu šviesos“ bei įnešti šiek tiek atsvaros į trumpalaikės informacijos srautą. Knygos pavadinimas neatsitiktinis: tai aliuzija į sąsajas su gamta, trumpą atokvėpio akimirką bei priartėjimą prie natūralaus gyvenimo būdo.
Poetas rankraščių nesaugojo, todėl naujajam rinkiniui eilėraščiai atrinkti iš anksčiau publikuotų knygų.
Pranas Raščius gimė 1932 metais Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Linskio kaime, Peldiškių vienkiemyje. Studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Hidromelioracijos fakultete. Didesnę gyvenimo dalį gyveno Vilniuje.
Poezija ir kūrybinė veikla buvo jo profesija „pagal pašaukimą“. Pirmąjį eilėraštį parašė studijų metais. Vieną vakarą, pritrūkęs kantrybės ruošti namų užduotis, nustūmė į šalį logaritminę liniuotę ir, įkvėptas prisiminimų apie gimtuosius kraštus, parašė eilėraštį „Svėdasų ežerai“. Po kelių dienų eiles ryžosi nunešti į „Kauno tiesos“ (dab. „Kauno diena“) redakciją, kur dirbo poetas Juozas Macevičius. Jų pažintis pakeitė P.Raščiaus gyvenimą.
Poetas yra išleidęs šešias lyrinių eilėraščių bei penkias satyrinių eilėraščių knygas. Pagal jo tekstus dainas kūrė kompozitoriai Vygandas Telksnys, Teisutis Makačinas ir Benjaminas Gorbulskis. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Tiesos“, „Šluotos“, „Pergalės“ redakcijose.
Lyrinė kelionė po Lietuvą
„Aš ne vieną kartą perskaičiau tėvo lyrinių eilėraščių rinkinius ir, dar neturėdamas galutinės knygos vizijos, pradėjau rinkti tuos eilėraščius, kuriuose jutau emociją“, – sakė A.Raščius.
Peržvelgęs atrinktus eilėraščius jis pastebėjo juos jungiančias temas: žmogaus būties apmąstymai, žmogaus ryšys su gimtine ir Lietuvos gamtos grožis. Gamta poetui buvo arčiausiai širdies.
„Knyga tapo poetine kelione po gimtąjį kraštą, – sakė poeto sūnus. – Eilėraščiuose nuolatos keičiasi peizažas: tai miškas, tai pieva, tai rugių laukas, kartais paukščiai praskrenda, teka upė. O šalia upės stovi žmogus su savo išgyvenimais.“
Poeto bičiulis rašytojas Juozas Požėra savaitraštyje „Literatūra ir menas“ in memoriam Pranui Raščiui rašė: „Apie šį poetą galima be išlygų pasakyti: jo kūryba – jo gyvenimo būdas. Niekas tiek daug nerašė gamtos motyvais kaip Pranas, suplakdamas juos su amžinomis žmogaus gyvenimo problemomis, susiedamas su visiems mums rūpimais žmogaus būties klausimais ir mįslėmis.“
Poeto eilėse dažnai minima upė – laiko, vaisingumo, kelio, laisvės simbolis. Jis ypač mėgo gimtąją Šventąją, Aukštaitijos puošmeną Žeimeną ir Dzūkijos gražuolį Merkį. Ryšys su upe susiformavo dar vaikystėje, kai P.Raščius traukdavo prie Šventosios žvejoti. Pomėgis žūklauti liko visam gyvenimui, kaip ir meilė upėms.
Gyvenimo prasmė po medžio ir paukščio sparnais
Jo sūnus pamena laikus, praleistus kartu su tėvu žvejojant prie Merkio, Puvočių kaime, Dzūkijoje, kur poeto šeima turėjo sodybą. „Aistringas žvejys būna susikoncentravęs, o mano tėvas, man atrodo, žvejodamas kurdavo eiles. Jo veidas būdavo atsipalaidavęs, jame matydavau vos pastebimą šypseną“, – prisiminė A.Raščius. Neatsitiktinai jis knygos viršeliui jis parinko vaizdą su tekančiu upės vandeniu.
Metai, praleisti su tėvu sodyboje, paliko šviesiausius prisiminimus: kai jie kartu eidavo žvejoti, grybauti, virdavo žuvienę ar lauže kepdavo bulves. „Sovietiniais laikais džiaugsmai buvo paprasti. Būdamas sodyboje ar gamtoje visada prisimenu tėvą“, – sakė A.Raščius.
Tėvo būta plačių pažiūrų: jų namuose ir sodyboje lankydavosi įvairiausių profesijų bei išsilavinimo žmonių. Poetas lengvai rasdavo ryšį ir su intelektualiais literatais, ir su kaimo gyventojais. Ir pats, baigęs rašyti eiles, pasiraitodavo rankoves ir eidavo šienauti arba remontuoti sodybos namelio.
„Sąsajos su žeme, su kasdieniais darbais bei žmogų supančia gamta itin ryškios jo kūryboje. Jam artimas artojo, žemdirbio archetipas“, – kalbėjo A.Raščius.
Prozininkas, publicistas, poetas ir vertėjas Mykolas Karčiauskas rašė: „Pranas Raščius buvo ir liko poetu, skaudžiai įsijautusiu gamtos vaizduotoju, jos užtarėju, po medžio ir paukščio sparnais ieškančiu gyvenimo prasmės. O kiek vilčių, gyvenimiškos išminties pasėta jautriais, gamtą apdainuojančiais posmais, kiek simbolių ir metaforų įaugo į gimtąją Žemę ir skaitytojų atmintį.“
Poetas netikėtai mirė 1987-ųjų vasarą, eidamas 55-uosius metus. Sūnus taip ir nespėjo „kaip suaugęs“ pasikalbėti su juo apie gyvenimą.
„Tuomet man buvo tik penkiolika, – sakė A.Raščius. – Jo vidinį pasaulį, vertybes ir pasaulėžiūrą pažinau skaitydamas jo eiles. Jo poezijoje atradau ir netikėtai nutrūkusį mūsų bendravimą, ir tai, kas liko neišsakyta.“
Rašytojai ir Puvočių gyventojai poeto atminimui prie įvažiavimo į kaimą pasodino 55 ąžuolų alėją – po ąžuolą kiekvieniems poeto nugyventiems metams.
Knygą „Paragauki sulos“ galima įsigyti internetu Lietuvos knygynuose. Knygai ir autoriui pristatyti yra sukurtas tinklalapis www.paragaukisulos.lt
Dalis už knygą gautų pajamų bus paaukota kurtinių išsaugojimo programai, kurią remia Viešvilės valstybinio gamtos rezervato direkcija.
