Išgirdusi legendą apie viduramžiais neregėtai populiarų Vakarų Europos piligrimų kelią Berlyno pašonėje, Lina Ever išsiruošia patikrinti jo mistinių galių. Stebuklingo kraujo keliu kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų, tačiau šiandien žingsniuoja vos vienas kitas. Lina kaipmat randa pakeleivių, tad vieną gražią vasaros pradžios dieną, vos pasibaigus pirmajam karantinui, keturios moterys užsimeta kuprines ant pečių ir leidžiasi į kelią.
Eina miškais, laukais, nuošaliomis gyvenvietėmis, nakvoja bažnyčiose ir parapijos namuose, patiria nuotykių, susiduria su sunkumais, sutinka keisčiausių žmonių, stebisi besipildančiomis svajonėmis, o pakeliui aptaria pačius įvairiausius gyvenimo klausimus. Kiekviena diena vis kitokia, euforiją pamažu keičia nuovargis, bažnyčios nebežada nušvitimo, neatsakytų klausimų tik daugėja, tačiau kasdien stiprėja moteriška bendrystė ir autorės ryšys su savuoju vidiniu vaiku.
„Taip pat norėjau pasakyti, kad pasaulyje dar likę šviesos, net jei kartais jos nebematome, kad mylėtume savo artimą, kad nestatytume sienų, o stengtumės suprasti ir gerbti vienas kitą. Džiaugsiuosi, jei šiais neramiais laikais knyga suteiks skaitytojams šiek tiek vilties ir šviesos, tikėjimo žmonėmis ir pasauliu“, – sako rašytoja, užmirštu piligrimų keliu Vokietijoje vedanti į akistatą su savimi ir ieškanti atsakymų į egzistencinius klausimus. Prieš keletą metų kelio knygų seriją pradėjusi autorės knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ skaitytojų buvo sutikta itin palankiai ir tapo bestseleriu.
Pokalbis su Lina Ever – apie pasivaikščiojimų naudą, apeitą Berlyną, žygių atradimus ir kas privertė piligriminio kelio patirtį sudėti į knygą.
– Jūsų įrašai socialiniuose tinkluose išduoda, jog mėgstate vaikščioti, ir atrodo, kad neliko dar neapeito Berlyno kampelio... Kasdien apsiaunate patogius batus ir išsiruošiate į kelią?
– Tikrai einu ne kasdien. Man ėjimas – labiau dvasinė nei fizinė praktika, todėl einu tada, kai susidrumsčia galvoje, kai jaučiuosi pavargusi nuo negatyvių antraščių, kai turiu per daug minčių ar priešingai – jų trūksta, kai esu nepatenkinta savimi, kitais, pasauliu. Žingsniavimas harmonizuoja, sugrąžina tikėjimą savimi ir pasauliu, o buvimas gamtoje suteikia pliūpsnį energijos kūnui ir nuramina protą. Ėjimas lyg ir leidžia atsiplėšti nuo savęs, pažvelgus į save iš šono net didžiausios nesėkmės nebeatrodo didelės. Be to, žygiai pėsčiomis – tai savo aplinkos pažinimas, net ir vienos dienos žygiuose galima atrasti daugybę gamtos, kultūros paminklų, prisiliesti prie istorijos ar tiesiog sutikti įdomių žmonių. Toje vienoje ėjimo dienoje kartais telpa daugiau nei keliose įprasto gyvenimo savaitėse.
Berlynas yra didelis, jo pakraščiuose daug natūralios gamtos, miškų, vandens telkinių, jame puikiai veikia viešojo transporto sistema, tad vaikščiotojams čia tikrai labai patogu. Praėjusią žiemą ir pavasarį, kai pasaulis buvo uždarytas, žingsniuodama kasdien etapais įveikiau 160 kilometrų aplink visą Berlyną. Šią žiemą žadu leistis panašaus ilgio istoriniu Berlyno sienos keliu. Kadangi vokiečiai labai mėgsta vaikščioti, pėsčiųjų takai čia puikiai įrengti ir aiškiai sužymėti, nesunku juos pasiekti viešuoju transportu. O neapeitų kampelių aplink dar tiek daug, kad ne vienam karantinui užtektų.
– Kaip atradote žygius piligrimų keliais?
– Turiu tą smalsaus keliautojo geną. Šalia visų gerųjų ėjimo savybių man patinka atrasti naujus kelius, prisiliesti prie istorijos, o gal labiau prie legendų. Dailininkų kelias Saksonijoje, kurį aprašiau knygoje „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ buvo mano pirmasis daugiadienis žygis gamtoje. Jį gal pavadinčiau ne piligriminiu, o įkvėpimo suteikiančiu keliu, nes gamtos sukurti paminklai ten didingesni už visas matytas katedras. Ne veltui tas kelias žavėjo vokiečių romantikus – dailininkus, muzikus, rašytojus. Ir dabar net kelintą kartą juo einant nesunku suprasti, kiek daug kūrybinio įkvėpimo gali suteikti gamta.
Šešių dienų žygis, kurį aprašau naujoje knygoje „Kava su apelsinais“, jau buvo tikra piligrimystė – su bendrakeleivėmis žingsniavome nuošaliomis vietomis, nešėmės kuprines, nakvojome parapijų namuose, lankėme bažnyčias, ieškojome istorinių nuorodų, rinkome antspaudėlius ir stebėjome, kaip kasdien keičiasi mūsų mintys, mūsų žvilgsnis į pasaulį, į bendrakeleivius, į save. Atėjus į Bad Vilsnako katedrą užklupo piligrimams pažįstamas jaudulys ir pasididžiavimo savimi jausmas.
– Abi knygos apie keliones, abiejose daug dialogų, minčių apie ėjimą, kelio nuorodų, bet kartu jos labai skiriasi. Galėtumėte įvardyti – kuo?
– Pirmoje kelionėje su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu Algimantu Aleksandravičiumi buvau labai įsitempusi, gaudžiau kiekvieną pašnekovų žodį, malšinau savo pačios mintis. Tai galima pajusti ir knygoje. „Kava su apelsinais“ atviresnė knyga, nes kitoks buvo ir kelias, ir kompanija, o ir aš jau buvau keleriais metais brandesnė, nebebijojau būti savimi, nesislėpiau už pakeleivių nugarų. Aiškinant muzikos terminais, knygos skiriasi tonacijomis ir skaitytojui kelia visiškai kitokių emocinių bangų.
Aiškinant muzikos terminais, knygos skiriasi tonacijomis ir skaitytojui kelia visiškai kitokių emocinių bangų.
– Kaip sužinojote apie Stebuklingo kraujo kelią, į kurį su trimis bendrakeleivėmis išsiruošėte iškart, kai atsileido pirmojo karantino gniaužtai?
– Apie Stebuklingo kraujo kelią, kitaip dar vadinamą Ostijų keliu, sužinojau visai atsitiktinai, radusi lankstinuką vienoje seniausių Berlyne Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Kai kas sako, kad atsitiktinumų šioje žemėje nebūna, tad galima manyti, jog pats Kelias mane susirado. Pradėjau ieškoti informacijos, kuo daugiau skaičiau, tuo jis darėsi įdomesnis – kaip gali būti, kad niekas nėra girdėjęs apie visoje šiaurinėje Europos dalyje populiariausią piligrimų kelią, kuriuo pažvelgti į Kristaus krauju aplaistytas ostijas kasmet ėjo šimtai tūkstančių žmonių. Bet prasidėjus reformacijai ostijos buvo sudegintos, kelias uždraustas ir greitai nugrimzdo į užmarštį, o dabar entuziastų dėka bandomas prikelti, jau sukurta infrastruktūra, yra ir nuorodos.
Po pirmojo karantino taip norėjosi ištrūkti iš namų ir įsitikinti, kad pasaulis dar nenustojo suktis, kad, vos tik jį atlaisvinus, pradėjau krautis kuprinę. Šešių dienų kelionė, virš šimto kilometrų pėsčiomis, atrodė puikiai tinkama pusiausvyrai atgauti.
– Kodėl išėjote ne viena?
– Šiaip mėgstu keliauti viena, bet užtenka žmogų tris mėnesius uždaryti namie, apriboti susitikimus – ir greitai supranti, kaip esi išsiilgęs paprasčiausio bendravimo, pokalbių, bendrystės. Nesiekiau suburti moteriško kolektyvo, tiesiog manau, kad lygiai taip netikėtai, kaip kelias, atsirado ir bendrakeleivės. Tikrai nė vienos neįkalbinėjau, šalia atsirado tie žmonės, kurie labai norėjo eiti. O kelionėje supratau, kad mūsų gyvenimas kur kas įdomesnis, kai jame daugiau spontaniškumo ir širdimi, o ne protu priimtų sprendimų. Iš dalies knygoje ir kalbu apie šių dviejų pradų kovą ir kaip jaučiausi pati išsilaisvinusi iš proto, stereotipų gniaužtų.
– Ar jau kraudamasi kuprinę galvojote, kad kelionės patirtis suguls į knygą?
– Nebuvo nė minties apie šią kelionę rašyti. Jaučiausi tuščia, pavargusi ir ėjau tiesiog norėdama atsigauti, vėl patikėti, kad pasaulis gali būti gražus ir jokia apokaliptinė pabaiga neateis. Bet kelionės patirtys buvo tokios stiprios, vidinė transformacija tokia intensyvi, mūsų pokalbiai ir užsimezgusi bendrystė tokie gražūs ir nuoširdūs, kad būtinai norėjau pasidalinti. Buvau apstulbusi, kaip tokiame paprastame, iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiame ir visiškai neturistiniame kelyje gali nutikti tiek daug stebuklų ir kokios vibracijos tose mažose užmirštose kaimo bažnytėlėse. Bet juk paprasti dalykai, paprasti žmonės dažnai slepia daugiau išminties nei žurnalo viršelių herojai, o mes turime subręsti, kad ryžtumės praeiti pro blizgučius ir įžvelgti stebuklus mažuose dalykuose.
Piligrimystė ir yra tai, kad panyri į stebuklų lauką, kur gali bet kas nutikti, kaip Alisai Stebuklų šalyje ar vaikams iš „Narnijos kronikų“. Už varginantį ėjimą piligrimas būna apdovanojamas kur kas didesniais dalykais. Pačioje pirmoje mūsų aplankytoje bažnyčioje buvo praeitų amžių užrašas – „Dievas kalba: jei jūs iš visos širdies manęs ieškosite, aš leisiu jums mane surasti“. Taigi piligrimas yra tas, kuris išdrįsta žaisti slėpynių su Dievu, nes labai svarbu išmokti į gyvenimą žiūrėti kaip į žaidimą. Tada ne viską priimame rimtu veidu ir nutinka mažiau dramų.
– Knygoje pasakojate, kaip rytais, kai bendrakeleivės dar miegodavo, bandydavote tyliai išeiti iš bendro kambario ir ramiai įsitaisiusi aprašyti praėjusios dienos esmingiausius momentus. Iš šių užrašų ir gimė pasakojimas?
– Keliauti su bendramintėmis smagu, bet man trūks plyš reikia kelių valandų vienatvės, kad galėčiau apžvelgti, apmąstyti savo patirtis. Kalbėdamasi su kitais atiduodu energiją, o kalbėdamasi su savimi ją susigrąžinu. Be to, kalbėdamasi su dienoraščiu lyg ir užtvirtinu esminius praeitos dienos nutikimus ir savo jausenas. Ten sugulė ir mūsų pokalbių užuomazgos, ir bažnyčiose perskaitytos eilutės, ir rytinės mano mintys, o vėliau, rašant, jos labai greitai sugrąžindavo į tą dieną, į tą akimirką.
– Rašydama dar sykį įveikėte tuos kilometrus?
– Rašant buvo nepaprastai įdomu vėl grįžti į kelią. Įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad užsimerkusi mačiau tuos žydinčius laukus, girdėjau paukščius ar lietaus garsus, vėl pajutau mažų bažnytėlių atmosferą ar vėl kvatojausi su moterimis. Galima sakyti, kad rašymas mane gelbėjo per antrąjį karantiną.
Po metų, praėjusią vasarą, mes jau tik dviese nuėjome kelio tęsinį – iki istorinio Vokietijos miesto Tangermiundės. Pradėjome nuo ten, kur anąsyk baigėme – Bad Vilsnako bažnyčios. Šįkart ji atrodė nei tokia didelė, nei tokia jau graži, nei stebuklinga – tai dar kartą galėjau įsitikinti, kad stebuklai yra tik žiūrinčiojo akyse ir tik mes patys esame atsakingi, ar sugebame juos įžvelgti. Tada supratau, kad vienoks dalykas į katedrą ateiti pačiam – pavargusiam, nutrintom kojom, išvaliusiam galvą, paleidusiam neigiamas mintis, ir visai kitas – atvažiuot automobiliu ar užsukti į ją kaip turistui. Mūsų pasaulis keičiasi, norėdami išgyventi turime keistis ir mes, o pėsčiųjų žygiai tam yra puiki treniruotė.
– Ne vieną keliautojų grupę lydėjote Dailininkų keliu ir gal jau esate sau atsakiusi į klausimą, kodėl žmonėms kyla noras išsiruošti į tokią kelionę: gena smalsumas pamatyti ką nors nauja ar yra kitokių priežasčių?
– Manau, kad vaikščiojimas – „geroji“ priklausomybė: kas vieną kartą paragauja, nori vėl ir vėl leistis į kelionę. Daugelis mano keliautojų yra nuėję nemažai kilometrų, aktyviai vaikšto Lietuvoje ir nori išbandyti naujus maršrutus, rasti bendraminčių. Kiti yra girdėję gerų atsiliepimų ir nori vaikščiojimą išbandyti patys. Vis dažniau pasitaiko ir tų, atsivertėlių, kuriems iki tol kelionėse reikėjo tik patogių viešbučių ir šiltų jūrų. Žmonės pradeda ieškoti autentiškų patirčių, jiems nebeužtenka tik pamatyti ar nusifotografuoti prie turistinių objektų, jie nori išbandyt jėgas, nori patirti kūno nuovargį, nori prisiliesti prie gamtos ir pabendrauti su panašiais į save. Ir tikrai, žingsniuodamas penkias dienas patiri tiek daug, prisipildai gamtos, aplankai mažus vokiškus kaimelius, prapleti akiratį, susirandi draugų, bendraminčių. Daugelis mano keliautojų paskui susitinka, eina kartu į žygius Lietuvoje.
Iš pradžių žmogus turi užaugti kaip asmenybė, jam pirmiausia rūpi aplinkinis pasaulis, šeima, karjera, namai, socialinė aplinka. O paskui ateina diena, kai išoriniai dalykai nebesuteikia laimės, kai žmogus nori augti vidumi. Tada ir metas keliui, juo eidamas turi daug laiko pamąstyti, kur nori nueiti ir kuo nori tapti. Ir tokiame kelyje svarbu visi ženklai, visi sutikti žmonės, visos aplankytos vietos, netgi visos patirtos emocijos. Mes suteliūskuojame, sudrumsčiame vandenį, nes mums nebeužtenka vien veidrodinio atspindžio, mums reikia pažvelgti giliau į save.
