Knygą išleidusios Sankt Peterburgo Ivano Limbacho leidyklos vyriausioji redaktorė Irina Kravcova, paklausta, kodėl bendradarbiaujama su lietuvių autoriumi tuo laiku, kai Lietuvos ir Rusijos santykius temdo ne vienas tamsus debesis, pasakė, kad su T.Venclova leidykla dirba jau ne vienerius metus. „Nepaisant, kad valstybių santykius temdo debesys, mūsų bendradarbiavime visiškai saulėtas dangus“, – teigė I.Kravcova.
Anot leidyklos redaktorės, aplinka leidybai Rusijai šiuo metu sudėtinga, tad T.Venclovos tekstai, nors kai kurie parašyti ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tebėra itin aktualūs. „Todėl ir bendradarbiaujame dabar“, – teigė ji.
„Ponios ir ponai, pereikime į okupantų kalbą“, – taip su skaitytojais pasisveikino pats T.Venclova, sukeldamas visiems šypsenas. Jis priminė Indiją, kuri su nepasitenkinimu mena anglų kolonizaciją, tačiau visi indai kalba angliškai.
„Taip ir vilniečiai geriau ar blogiau turbūt visada kalbės ir rusiškai, ir lenkiškai“, – sakė T.Venclova, pabrėždamas, kad jis nemėgsta nacionalizmo – nei rusiškojo, nei lenkiškojo, izraelietiškojo ar vokiškojo, bet ypač lietuviškojo, nes tai sava, „tai arčiausia, sava šeima“.
Publicisto teigimu, leidybos situacija Rusijoje yra ne bloga, o tragiška. „Aš nenorėjau niekada būti publicistu, norėjau ir noriu būti poetu. Rašyti eiles man sunku, aš rašau mažai, bet būtent tuo ir noriu likti žmonių atmintyje“, – kalbėjo T.Venclova, primindamas, kad jo poezijos knygų yra išleista ir Rusijoje.
T.Venclova tvirtina, kad publicistas privalo reaguoti į viską, kas vyksta aplinkui: „Aš reaguoju – vieniems tai patinka, kitiems nepatinka. Lietuvoje daugeliui, matyt, nepatinka, bet tai yra gerai, nes jeigu daugeliui nepatinka, vadinasi, publicistas viską daro teisingai.“
Jis pripažįsta, kad knyga galėjo būti gerokai storesnė, bet leidyklai nutarus ji gerokai sutrumpėjo. Dalis tekstų, autoriaus teigimu, jau gal ir senstelėjo, tarkim, ar reikia Lietuvai stoti į NATO. „Per tą laiką Lietuva jau įstojo į NATO. Žinoma, ir dabar svarstoma, gal NATO jau prarado savo galią ir pan. Bet geriau, kad Lietuva yra NATO narė, o ne kad ja nebūtų“, – kalbėjo T.Venclova.
Lietuvai dabar reikia stiprėti, ieškoti sąjungininkų, kurių, ačiū Dievui, yra. Ir nebloginti santykių su sąjungininkais, kaip kad neseniai sugadinome su Lenkija, – teigė T.Venclova.
Žinomas publicistas ir poetas tvirtina, kad inteligentai neturi labai daug galimybių atsilaikyti prieš agresiją.
„Aš stengiausi atsilaikyti prieš sovietinę agresiją ir, man atrodo, man pavyko. Inteligentai daug neturi galimybių, bet gali nemeluoti, neapsimetinėti. Net jeigu sakoma, kad būtina pameluoti, nes kitaip mano tautai bus blogai, aš nesutinku – meluoti negalima niekada“, – į klausimą apie inteligentijos vaidmenį politinių krizių metu kalbėjo T.Venclova.
Svarbiausia – nebijoti. „O Lietuvai dabar reikia stiprėti, ieškoti sąjungininkų, kurių, ačiū Dievui, yra. Ir nebloginti santykių su sąjungininkais, kaip kad neseniai sugadinome su Lenkija, kuri yra artimas mūsų sąjungininkas“, – teigė T.Venclova apie dabartinę situaciją mūsų regione.
Paklaustas, ar jis jaučiasi esąs pasaulio pilietis, T.Venclova suabejojo: „Aš turiu du pasus – Lietuvos ir JAV, bet Amerikoje aš nebalsuoju, balsuoju Lietuvoje, nes man rūpi Lietuvos likimas, o JAV kaip nors ir be manęs išgyvens.
Tiesa, balsavau vieną kartą, kai pirmą kartą rinko Baracką Obamą, nes tada tai buvo istorinis momentas, kai rinktas pirmas juodaodis prezidentas. Tiesiog norėjau prisidėti prie perversmo, kai skirtumas pagal odos spalvą yra tik toks, kaip tarp blondino ir bruneto, spręsti reikia tik pagal to žmogaus darbą.“
T.Venclova pripažino, kad jis jaučiasi ir kitose šalyse kaip namuose – Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje.
Save jis pavadino devyndarbiu – ir poezija, ir straipsniai, ir paskaitų skaitymas. „Tik gaila, kad ne Lietuvoje, bet čia jau ne mano kaltė, o Sovietų Sąjungos“, – apgailestavo T.Venclova, pripažindamas, kad tam tikra prasme jis yra pasaulio pilietis.
