Tai, kad P.Senūta į knygas atėjo iš reklamos pasaulio (jis vadovauja įmonei „Not Perfect“) ir kad jam rūpi, kaip knyga bus pristatyta, buvo akivaizdu dar prieš išleidžiant „Sferą“. Reklamos skelbė, kad laikas išlįsti iš altorių šešėlio, pamiršti paskenduolę. Tai buvo provokacija, siūlanti kitaip pažvelgti į lietuvių literatūros tradicijas. „Taip, norėjau parašyti kažką naujo“, – pripažįsta autorius, tiesa, priduriantis nieko nenorėjęs įžeisti – kaip tik, Lietuvoje pastebintis naują rašytojų bangą, o pokalbio metu ne kartą paminėjęs susižavėjimą Mariaus Ivaškevičiaus knyga „Žali“.
Jis kategoriškai nepritaria posakiui „Jei gali nerašyti, nerašyk“, sako teigiantis priešingai – jei tik gali rašyti, rašyk, o iš viso to, kas parašyta, gal ir išeis kažkas gero. Pats jis sako nuo meno niekuomet ir nebuvo smarkiai atitrūkęs – kažkada grojo grupėse, dalyvavo kitoje meninėje veikloje, o ir reklamos pasaulį irgi vertina kaip kūrybą. „Bet mano noras buvo padaryti kažką daugiau – juk negali nugyventi gyvenimo vien tik „Power Point“ prezentacijomis. Rašiau, tačiau kartais imdavo neviltis – atrodo, kuri, bet vis ne iki galo“, – sakė P.Senūta. „Sferos“ gimimas užtruko – nuo rašymo pradžios iki šios knygos pasirodymo praėjo trylika metų. Dvi pradėtos rašyti knygos keliavo į šiukšlių dėžę. „Sfera“ pradėta rašyti prieš septynerius metus – iš pradžių kūrinį pradėjo kaip romaną apie draugystę, o vėliau į galvą atkeliavo ir mintis, kad romanui puikiai tiktų keista žmonių, įtikėjusių, kad Žemė yra plokščia, tema.
„Rašymą apibrėžė buitis. Rašydavau kasdien nuo 22 iki 24 valandos, – apie griežtą discipliną rengiant „Sferą“ pasakojo autorius. – Būna, kad žmonės laukia, kol ateis įkvėpimas. Neateis jis, reikia sėsti ir parašyti.“
Kurti įtampą, o paskui pasijuokti
Kuo išsiskiria „Sfera“? Visų pirma reikėtų paminėti tempą. Knygoje jis ganėtinai greitas, skyriai trumpi, o pats pasakojimas vizualus, kinematografiškas. Kai kurie epizodai – tarsi iš reklaminių vaizdo klipų. P.Senūta pripažįsta, kad tinkamos dinamikos paieškos jam buvo itin svarbios. „Yra daug teorijų, tarkime, ir dėl to, kokio ilgio turi būti skyriai – Charlesas Dickensas sakė, kad vienas skyrius turėtų atitikti vieno prisėdimo skaityti knygą laiką. Norėjau parašyti gilią knygą, bet kad išliktų lengvumo jausmas“, – sakė P.Senūta.
Apie tai, kad pas mus vengiama rašyti lengvai, populiariu stiliumi, literatūros ekspertai kalba jau seniai. Dar vienas dalykas, kurį, kalbėdami apie lietuvių literatūrą, dažnai pabrėžia ekspertai – mes esame labai rimti, nemokame juokauti. Akivaizdu, kad P.Senūtos tikslas toks ir buvo – visų pirma, suteikti pramogą bei prajuokinti skaitytoją. „Kelti įtampą, o paskui jau pasijuokti“, – taip apie knygos kūrimo principus kalbėjo P.Senūta.
„Mano gyvenimo principas yra toks – noriu derinti amžiaus išmintį su jaunatviška energija. Dar vienas principas – bandau išlaikyti juokaujamą toną, nes manau, kad tai duoda protui lankstumo ir leidžia visai kitaip įsisavinti informaciją. Nemanau, kad apie labai rimtus dalykus žmonės turi kalbėti labai liūdnai“, – sako „Sferos“ autorius.
Nenorėjo vienprasmiškos istorijos
Viena pagrindinių temų šioje knygoje – vyriška draugystė. Knygoje pasakojama apie du bičiulius, kurie įtiki idėja, jog Žemė yra plokščia. Gilindamiesi į šią idėją jie ryžtasi keistiems poelgiams, tai tampa ir jų draugystės išbandymu, glaudų ryšį keičia nepasitikėjimas. Skaitytojui nepateikiama aiškių atsakymų, autorius teigia nenorėjęs skirstyti visko į juoda–balta kategorijas: „Tai man buvo didelis iššūkis, nes kai rašai knygą, labai norisi nueiti į moralizavimą – į aiškų, vienpusišką moralą. Žinoma, ir čia yra šioks toks moralas – galvok savo galva, nėra vieno atsakymo, nėra vienos istorijos, viskas yra labai įvairialypiška šiame gyvenime.“
„Tai yra knyga apie dviejų labai protingų žmonių, kurie tiki labai kvailu dalyku, draugystę. Ir tai man yra labai įdomi tema – kas yra protingumas ir kas yra kvailumas, – sakė P.Senūta. – Jeigu skaitysime tradicinę literatūrą, tarkime, kad ir „Altorių šešėlyje“, matysime, kad ten istorija labai vienprasmiška moraline prasme – kas yra tiesa, kas yra netiesa, kaip reikėtų gyventi – liberaliau ar ne, reikėtų stovėti už altoriaus ar ne? Tai labai tiesmukiška istorija. O aš manau, kad mūsų gyvenimas jau seniai nebėra vienprasmiškas. Danielas Kahnemanas, Nobelio premijos laureatas, žiūrėdamas į tai iš mokslinio taško, teigė, kad jeigu istorija yra vienprasmiška, vadinasi, ji yra neteisinga. Juk taip gyvenime nebūna. Todėl man buvo labai įdomu rašyti istoriją, kurioje iki galo neaišku, kokia ta Žemės forma. Mes galime ją fiziškai suprasti, bet galime apie ją galvoti ir taip, – kokia ji yra mūsų gyvenime? Taip pat man buvo labai įdomu varijuoti žanrais – kartais aš kalbu labai rimtai, o kartais su lengvabūdiškais popkultūriškais atspindžiais – nes manau, kad gyvenimas yra toks, tad ir knygos tokios turi būti.“
Gilinosi į plokščios Žemės šalininkų teorijas
Plokščios Žemės idėją autorius pasirinko, nes tai jo knygai atrodė labai palanki koncepcija – didžioji dalis žmonių yra įsitikinę, kad tai kvailystė, o „Sferoje“ bandoma parodyti, kaip tai gali atrodyti kitų žmonių akimis. Gilindamasis į šią koncepciją autorius praleido daugybę laiko, – tyrinėjo dokumentus, skaitė knygas, susirašinėjimus.
„Kai pradedi gilintis, matai, kad toje pusėje yra labai protingų, intelektualių žmonių, kurie prie to klausimo priėjo ne todėl, kad į mokyklą nevaikščiojo, nežinojo pagrindinių fizikos dėsnių, – žinojo, ir dar daugiau. Kai imi gilintis į Leo Ferrario, kuris dabar yra vienas didžiausių mano herojų, susirašinėjimus su jo draugais, galima susidaryti įspūdį, kad ir jis pats netikėjo plokščios Žemės teorija. Tai buvo labai išsilavinę, puikų humoro jausmą turintys žmonės, jie galėjo labai intelektualiai bet ką nuginčyti. O pagrindinis dalykas, ką jie norėjo pasakyti – kad žmonės negalvoja savo galva. Joks vidutiniškas žmogus, išskyrus tai, kad matė nuotrauką iš kosmoso, negali pateikti jokių įrodymų, kad Žemė yra apvali, tai yra tiesiog išmoktas eilėraštis“, – apie „plokščiažemininkų“ idėjas sakė P.Senūta. Beje, ir pirmasis knygos pavadinimas, kurio vėliau buvo atsisakyta, buvo „Pasaulis yra plokščias“.
„Sferoje“ sklendžia mintis, kad tai, ką mes manome tikrai žiną, nebūtinai yra tikra, kad mūsų matoma realybė yra tiesiog viena iš daugelio realybių. Ir kad žmonėms reikia tikėjimo dalykais, kurie galbūt yra už kitų supratimo ribų. Autorius yra įsitikinęs: „Mums reikia istorijų, mums reikia mitų, mes negalime gyventi objektyviame pasaulyje.“
„Manau, kad negalima žmogaus sukišti į fiziką, chemiją ir Mendelejevo lentelę. Mūsų pasaulis yra daug turtingesnis, ir tai, kas vyksta mūsų fantazijose, yra lygiai taip pat svarbu. Galima kalbėti apie manipuliacijas, bandymus daryti įtaką, tačiau, jei pažiūrėtume, kas buvo prieš šimtmečius, tūkstantmečius, tuomet buvo visiškai kitoniškas pasaulis, kuris buvo pilnas mitų, religijų, tai žmogaus gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Ir tada su taip vadinamu mokslo triumfu iš žmogaus visa tai buvo atimta. Manau, kad žmogus negali gyventi visiškai komunistinėje-ateistinėje dvasioje tarp elektronų ir neutronų, ir tas vakuumas užpildomas visų šių dalykų, pseudomokslų. Dabar žmogaus gyvenime ir vyksta konfrontacija tarp mokslo ir nemokslo“, – savo mintimis dalinosi P.Senūta.
Tarėsi ir su teisininkais
Knygoje laviruojama tarp realybės ir fantazijų, tarp tikrovės ir pramanų. Ir kai kurie knygoje esantys personažai yra tikri: „Kai kurie personažai egzistavo iš tiesų, o kai kurie netgi gyvi šiandien. Aš daug dirbau su teisininkais, kurie patarinėjo man, ar galiu taip rašyti. Gausiu aš už tai ar negausiu. Pažadėjo, kad negausiu.“
„Sfera“ pasižymi ir siurrealistiška atmosfera, kartais tai primena rusų rašytojo Viktoro Pelevino romanus. „Labai daug dirbau ties atmosferos sukūrimu. Sudėtingiausias dalykas buvo vardų parinkimas, nes jie duoda labai daug atspalvių. Norėjau sukurti jausmą, kas vyksta mūsų galvoje, kaip susikuriamas pasaulis, ir norėjau, kad tie vardai būtų nekasdieniški, nebuitiški. Žinoma, buvo ir buitiškesnių personažų, tad jiems ir teko buitiškesni vardai – tarkime, Maksas“, – pasakojo knygos autorius.
Debiutinę knygą išleidęs P.Senūta jau sėdo ir prie antrosios. Tiesa, kol kas nenori atskleisti, apie ką ji bus – pavyzdžiu jis laiko režisierių Danny Boyle, kuris su kiekviena nauja kino juosta pristato kažką visiškai naujo. „Man būtų neįdomu rašyti taip pat. Pradėjau rašyti knygą, turiu nulinį užtikrintumą, kad pabaigsiu. Tačiau tikiuosi, kad parašysiu“, – sako P.Senūta.
