„Afgancas“ – sovietų karys, dalyvavęs Afganistano kare“, – sako knygos autorius R.Braithwaite.
Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar viena vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Įžengti į Afganistaną pasirodė kur kas lengviau nei iš jo pasitraukti. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodricas Braithwaite‘as. Vakaruose ši knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo.
Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H.Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.
Ne mažiau dėmesio knygoje skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, aferos, tokios kaip prekyba vadinamaisiais nursikais – niekam nereikalingais plastikiniais reaktyvinių sviedinių dangteliais, pasitaikydavo alkoholizmo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, SSRS visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodosiomis tulpėmis“ pramintus žuvusiųjų palaikus skraidinančius lėktuvus, „afgancų sindromą“ – sunkių išgyvenimų sąlygotą psichikos traumą, primenančią apie save net prabėgus daug metų po konflikto.
Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.
