Autoriaus gimtosiose Jungtinėse Amerikos Valstijose per 84 milijonus amerikiečių ‒ beveik trys ketvirtadaliai JAV gyventojų ‒ turi augintinį, bet visuomenei dar reikia mokytis oriai paminėti gyvūnus ir žmones siejančius santykius tinkamais ritualais augintinio netekus. Tad knyga „Augintinių netektis“ patenkina savitą ir prasmingų tokio pobūdžio literatūros poreikį, joje autorius pateikia asmenišką ir nuoširdų požiūrį į šią sudėtingą temą, leisdamas skaitytojams atkreipti dėmesį į jų pačių atsaką, siūlydamas, kaip išgyventi sielvartą, ir pateikdamas būdų, kaip išėjusius geriausius draugus derėtų pagerbti.
Tai kupina jaudinančių, susimąstyti verčiančių ir skaudžių istorijų apie šunis, kates, arklius, paukščius, vombatus ir kitus gyvūnus. O šios istorijos puikiai iliustruoja, koks stiprus abipusis ryšys žmones susieja su jų augintiniais. Tad ar dėl to, kad kažkada bus skaudu atsisveikinti, verta atsisakyti šio ryšio? O gal verčiau išmokti tinkamai išlydėti mūsų draugus ir būti tam pasiruošusiems?
O gal verčiau išmokti tinkamai išlydėti mūsų draugus ir būti tam pasiruošusiems?
Ne vieną apima keistas sumišimas, kai staiga suvokiame, kad taip ilgai kartu gyvenusio mylimo šuns, katės ar kito gyvūno gyvenimas eina į pabaigą. Tuomet išgyvename sudėtingus jausmus: suprantame, kad tam tikras gyvenimo tarpsnis baigiasi – augintinis, kurį mylime
ir kuris mūsų kasdieniame gyvenime užėmė svarbią vietą, greitai mus paliks, o užkirsti kelią mirčiai, kuri visuomet užklumpa per anksti, esame bejėgiai. Beveik visi, gyvenantys su šunimi ar kate, sulaukia jų baigties dėl trumpesnės šių gyvūnų gyvenimo trukmės ir paprasčiausiai nebūna tam pasiruošę. Tada šaukiame, plūstamės, keikiam likimą. Norime, kad mūsų mylimi bičiuliai gyventų ilgiau. Ar patys gyvūnai jaučia artėjančią mirtį? Gyvūnų teisių gynėjas, veganizmo šalininkas, psichoanalitikas ir šios knygos autorius Jeffrey Moussaieffas Massonas įsitikinęs, kad taip.
Anglų rašytojas, „Forsaitų sagos“ autorius Johnas Galsworthy yra pasakęs: „Kai mūsų tylieji draugai mus palieka, sunkiausia yra tai, kad kartu su savimi jie pasiima ir daugybę mūsų pačių gyvenimo metų.“
Kaip kuo prasmingiau, lengviau išgyventi šį sunkumą ir užpildyti atsiradusią tuštumą – pasakojama knygoje „Augintinių netektis“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Aišku, šunys pasensta. Bet ar jie pasenę suserga silpnaprotyste? Beje, norėčiau, kad žodis „silpnaprotystė“ apskritai nebebūtų vartojamas, ‒ jis bjauriai skamba. Galbūt šunys blogiau orientuojasi arba taip pasensta, kad tampa nebepanašūs į save jaunystėje. Bet, manau, jie lankstesni nei senyvi žmonės, galbūt todėl, kad vis dėlto yra tik vilkai šuns kailyje (net jei moksliškai tai nėra visiškai teisinga). Vilkams, panašu, demencija nepasireiškia.
Galbūt dėl to, kad gyvena nepakankamai ilgai, o galbūt dėl to, kad vos tik pasireiškus kognityvinių įgūdžių spragoms, jie nebegali tinkamai dalyvauti gaujos gyvenime, kad užsitarnautų poziciją, ir gaujos nariai juos „apleidžia“ ‒ visi šie „galbūt“ rodo, kaip mažai iš tiesų suprantame apie beveik bet kurio laukinio gyvūno gyvenimo ciklą. Bet, mano manymu, priežastis, kodėl senų šunų demencija tokia nežymi, yra ta, kad dažniausiai jie geriausiomis įmanomomis sąlygomis gyvena nejausdami nerimo, kamuojančio žmones. Viena iš nerimo priežasčių yra mūsų rūšies išliaupsintas gebėjimas žvelgti į ateitį.
Viena iš nerimo priežasčių yra mūsų rūšies išliaupsintas gebėjimas žvelgti į ateitį.
Aš toks pat. Būdamas septyniasdešimt devynerių staiga pagaunu save galvojantį apie dalykus, apie kuriuos esu skaitęs, bet niekados nelaikiau aktualiais. Turiu omenyje senatvę ir nedarbingumą vienokia ar kitokia forma, o ypač blausiantis protui. Leidausi vedamas šių neįtikėtinų abejonių, paprašiau Simone’ės, savo dukters, kuri yra slaugytoja ir kurios darbas – nustatyti, ar žmogui gresia demencija, kad padarytų man testą, kurį atlieka kitiems žmonėms. Su palengvėjimu galiu pasakyti, kad testą išlaikiau taip, kaip reikia.
Kodėl dabar? Na, gyvenu su daug jaunesne žmona ir turiu du sūnus: aštuoniolikos ir dvidešimt trejų. Negaliu nė pagalvoti apie tai, kad tapsiu jiems našta. Mieliau elgčiausi kaip katė, išeičiau mirti vienas ir nepastebėtas. Na, ne iš tiesų mirti ‒ tiesiog gyventi, tarkime, mažame kaimelyje Tailande, netoli Čiangmajaus, kur galėčiau mėgautis saule, tailandietiška virtuve, leisti laiką tarp draugiškų žmonių ir būčiau nepastebimas. Šeima galėtų apsilankyti kartą per metus, tuomet nejausčiau, kad mano proto spragos neigiamai veikia jų gyvenimą. Ne tik katės ‒ kai kurie, nors ir ne visi, „laukiniai“ gyvūnai daro tą patį. Galime tik spėlioti kodėl: galbūt tam, kad apsaugotų visą grupę nuo vieno jos nario ligų? Bet taip sakydamas, o tai ‒ puikus klausimas pradėti pokalbį nuobodžios kviestinės vakarienės metu, turiu pripažinti, kad iš tiesų tuo netikiu. Nemanau, kad kada nors Leila paliktų mane vieną Tailande ar kur nors kitur. Taip pat netikiu, kad, jei taip nutiktų, aš prisitaikyčiau ir jausčiausi visiškai laimingas. Dar netikiu, kad mano trys vaikai tam neprieštarautų. Todėl čia tik pamąstymai vaisius apie tai, kaip netapti našta senatvėje. Apie tai susimąsto daugybė mano amžiaus žmonių. Taigi, štai dar viena priežastis, kodėl prieštarauju, kad eutanazija būtų atlikta seniems žmonėms: gali būti, kad jie to prašo tik todėl, kad nenori tapti savo šeimai našta. Bet tai ne priežastis mirti. O jeigu kas nors iš tiesų yra savo šeimai našta (ar taip galvoja šeima), tuomet mano fantazija apie Tailandą yra geriau nei kelionė į Šveicariją eutanazijai.
Jei panaršytumėte internete, rastumėte tikrai nedaug literatūros apie šunų demenciją, o ir tai, ką rastumėte, nėra iki galo įtikinama ar moksliškai pagrįsta. Žiūrėjau vaizdo įrašus internete, kur rodoma, kas nutinka demencijos paveiktam šuniui, bet viskas, kas tame įraše užfiksuota, yra mažas senas šuo, vaikštinėjantis ratais aplink sodą. Kadangi tai jam pažįstama teritorija, galbūt jis tiesiog kartoja tai, ką darė visą gyvenimą.
Nesu tikras, ar katės mirdamos nori būti vienos, ar bent jau to nori kai kurios iš jų, bet kai kalbame apie šunis, vienas dalykas aiškus: nė vienam šuniui nerūpi, kad jis yra našta žmogaus šeimai. Nuolatos bendrauti su šeima yra viskas, ko jie nori. Taip stipriai, kad vienas veterinaras neseniai anonimiškai paskelbė įrašą, kuris vėliau plačiai pasklido: jis pasakė, kad daugybei žmonių atrodo nepakeliama būti su šunimi paskutinę jų gyvenimo akimirką, todėl jie išeina iš kambario. Tada mato, kaip šuo pašėlusiai ima dairytis į patalpoje esančių žmonių veidus, ieškodamas savo šeimos, ir koks sugniuždytas jaučiasi nerasdamas. Toks pat sugniuždytas jaučiasi ir veterinaras, jeigu greta nėra šuns šeimininkų. Veterinaras prašo jų, net jeigu tai kelia skausmą, permąstyti nenorą būti šalia paskutinėmis šuns gyvenimo akimirkomis. Sutinku su juo. Mes esame skolingi šunims tokią paguodą baigiantis gyvenimui, ir nesvarbu, kokie nelaimingi patys jaučiamės.
Apie kačių demenciją radau dar mažiau informacijos negu apie šunų. Turėjau daugybę kačių (apie jas galima paskaityti mano knygoje „Devyni emociniai katės gyvenimai“) ir negaliu atsiminti nė vienos, patyrusios ką nors panašaus į demenciją. Tačiau pastebėjau, kad sendamos katės ėmė mažiau domėtis medžiokle, o dėl to aš buvau tik laimingas. Paikai tikėjau, kad taip nutiko dėl mano dažnų prašymų nebemedžioti. Katės visada žvelgė į mane niekinančiu žvilgsniu, lyg sakytų: „Manai, kad kalbi su kažkuo, kam rūpi?“, tuo pat metu vaikštinėdamos po namus ir ieškodamos grobio. Taip pat tiesa, kad bėgant laikui mano katės vis rečiau ir rečiau norėjo išeiti iš namų. Jos buvo „patenkintos“ ‒ tai yra pagrindinis kačių kalbos žodis ‒ sėdėdamos ant palangės ir besišildydamos saulėje ar gulėdamos ant kelių, garsiai murkdamos. Sendamos naktimis visuomet norėjo miegoti mūsų lovoje, laimei, abu su Leila tai laikėme garbe ir privilegija. Žiemomis jos netgi prisiglausdavo po antklode, kad sušiltų ir suteiktų šilumos mums. Nemačiau jokių ženklų, primenančių demenciją.
Žiemomis jos netgi prisiglausdavo po antklode, kad sušiltų ir suteiktų šilumos mums. Nemačiau jokių ženklų, primenančių demenciją.
Mūsų katės daug laiko leido lauke. Dabar šiuo klausimu nesutariama: pagal statistiką, kačių, gyvenančių namuose, vidutinė gyvenimo trukmė yra vienuolika metų (tarp dešimties ir šešiolikos, bet kai kurios gali išgyventi ir iki dvidešimties), tuo tarpu katės, dažnai išleidžiamos į lauką, gyvena mažiau nei penkerius. Todėl daugelis kačių prieglaudų Jungtinėse Valstijose neleis pasiimti katės, jei nesutiksite laikyti jos namuose. Kačių ilgaamžiškumas – sudėtingas dalykas. Daugelis iš mūsų, kačių mylėtojų, nenori net pagalvoti, kad jos niekada neišeis į lauką: mes įmontuojame dureles katėms, kartais vadinamas geriausiu visų laikų žmonijos išradimu, kurios leidžia joms tyrinėti apylinkes.
Žinoma, pagrindžiame mes, katė juk privalo turėti galimybę ištrūkti į gamtą ir negali džiaugtis gyvenimu, nuolatos būdama namuose. Intuityviai tai skamba logiškai. Pagaliau, juk naminę katę laikyti įkalintą namie – nekoks kompromisas. Tačiau tam prieštarauja daugybė tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad kačių, reguliariai einančių į lauką, gyvenimo trukmė trumpesnė. Katės retai išsiugdo ir reikiamą baimę automobiliams. Todėl, jei norime praleisti daugybę metų su savo katėmis ir kartu pasenti, geriau jas apsaugokime nuo pavojų, tykančių pasaulyje, kuriame evoliuciškai jos nesutvertos gyventi ‒ kaip, beje, ir mes. Beje, po automobilio ratais taip pat žūva ir pernelyg daug žmonių.
Dabar suprantu tą mintį ‒ ir ji įtikinanti ‒ gyvūno, kuris laukinėje gamtoje nuolat laisvai laksto, įkalinimas namie prieštarauja jo prigimčiai. Katės, rodančios „katinių šeimos pažinimo disfunkcijos sindromo“, kaip tai vadina veterinarai, simptomus, visada yra namuose gyvenančios katės, todėl, sakyčiau, dalis šito sutrikimo yra ne biologinės kilmės ir nulemtos ribotos gyvenimo patirties. Katės turbūt labai nuobodžiauja. Todėl daugybė kačių mylėtojų, gyvenančių butuose ar namuose, kurių katės neleidžiamos į lauką, dabar savo vidiniuose kiemuose turi „katakiemius“, sukurtus specialiai katėms, arba joms sukuriamos erdvės, kur katė gali stebėti išorinį pasaulį nuo atbrailos, o ta atbraila veda link kitų atbrailų, visos jos skirtingame aukštyje, ir ant kiekvienos katė gali rasti įvairių staigmenų. Manau, puiki mintis yra išlaisvinti savo vaizduotę kuriant žaismingas pramogas savo katinių šeimos bičiuliams. Nematau priežasčių, kodėl negalėtumėte praturtinti aplinkos dėl savo katės taip, kaip darytumėte tai dėl vaiko.
Žaidimas su kate yra reikalingas tiek jums, tiek katei.
Žaidimas su kate yra reikalingas tiek jums, tiek katei. Mano katės labai mėgdavo žaisti plėšrūną ir grobį, kur, žinoma, jos buvo plėšrūnai, o aš ‒ grobis. Taigi, jos gulėdavo ir laukdavo, kol pasirodysiu iš už kampo, o tada staiga pašokdavo ir užpuldavo mano kulkšnis. Jos akivaizdžiai suvokė tai kaip žaidimą. Taip pat man buvo aišku, kad šio žaidimo metu atsiskleidžia katės humoro jausmas. Joms atrodė juokinga tykoti manęs, o tada nutverti – lyg būčiau pelė. Joms buvo smagu ir juokinga. Turiu pasakyti, kad man taip pat. Puolimas iš pasalų tikrai buvo mano kačių mėgstamiausias žaidimas. Mums pasisekė, kad gyvenome prie paplūdimio, kur nebuvo automobilių, todėl vakare, kai paplūdimys ištuštėdavo, eidavome pasivaikščioti, ir jos vis puldinėdavo iš pasalų mane ir šunį. Nesu tikras, ar jis suprato pokštą, bet katės ‒ tikrai taip.
Mes nesmerkiame šunų ar kačių vien dėl to, kad jie pamiršo naudotis tualeto dėžute ‒ sutinku, nelabai malonu, kad be tikslo vaikštinėja po namus ar, rodos, kniaukia be jokios priežasties. Iš tikrųjų nelabai suprantame katės kniaukimą ‒ tam išaiškinti dar reikia laiko. Esu tikras, kad vieną dieną sugebėsime suprasti, ką jos bando mums pasakyti, ir jausimės apstulbę, kad buvome tokie kvaili ir kažkada to nesupratome. Kitame skyriuje detaliau papasakosiu apie priežastis, lemiančias augintinio eutanaziją. Kol kas leiskite paminėti tai, kas ir taip akivaizdu: jeigu jie galėtų kalbėti maldautų mūsų leisti ilgiau pasilikti su mylima šeima. Dalis problemos, su kuria susiduriame, yra ta, kad negalime žinoti, kas nutinka artėjant mirčiai laukinėje gamtoje ‒ tai vis dar labai mažai tyrinėtas dalykas, todėl nelabai ir suprantamas.
Iš tikrųjų, nelabai suprantame laukinių gyvūnų elgesį prieš jiems nugaištant, jei suprantame apskritai.
Iš tikrųjų, nelabai suprantame laukinių gyvūnų elgesį prieš jiems nugaištant, jei suprantame apskritai. Pagalvokime apie motiną orką netoli Viktorijos, Britų Kolumbijoje, kuri po septyniolika mėnesių trukusio nėštumo atsivedė jauniklę, o po kelių valandų turėjo stebėti, kaip ji nugaišta, ko gero, dėl motinos nepakankamos mitybos ‒ dėl pernelyg intensyvios žvejybos toje vietoje mažai buvo belikę laukinių lašišų. Orka nešiojosi savo negyvą kūdikį šešiolika dienų, to dar niekas nebuvo matęs, tačiau juk tai nereiškia, kad to nėra buvę. Jeigu naujagimė nuslysdavo jai nuo nugaros ir imdavo skęsti, motina vėl iš gilumos ją ištempdavo. Mes negalime žinoti, kaip tiksliai ji tuo metu jautėsi. Kaip ir negalime būti įsitikinę, ką ji suvokė: juk motina galėjo nujausti, kad per pastaruosius trejus metus pulke negimė nė vienas banginukas.
