Vokiečių pergale Rytų fronte imta abejoti nuo tos dienos, kai 1943 m. ankstyvą vasarį 6-oji armija pasidavė prie Stalingrado. Atsigauti po šios nesėkmės pavyko, tiesa, tik laikinai ir, kai Ašies šalys patyrė pralaimėjimą prie Kursko 1943 m. liepą, iniciatyva tvirtai perėjo į SSRS rankas.
1944 m. sausį Hitlerio karinės pajėgos Rytų fronte buvo padalytos į tris dalis. Armijų grupė „Šiaurė“ buvo atsakinga už atkarpą, nusidriekusią į pietus nuo Leningrado priemiesčių Baltijos pakrantėje iki Vitebsko, o armijų grupė „Centras“ aprėpė sritį iki išvaduoto Kijevo šiaurės vakarinės dalies. Čia vyko patys žiauriausi 1944 m. pavasario mūšiai, kai armijų grupė „Pietūs“ atsitraukė palikdama atkirstą Krymą ir atverdama kelią į Rumuniją.
1945 m. balandį ir gegužę Berlynas tapo Antrojo pasaulinio karo galutinių naikinamųjų veiksmų vieta Europoje. Vokietijos sostinė virto mūšio lauku. Po tris savaites trukusios negailestingos ir žūtbūtinės kovos Raudonoji armija palaužė miesto gynybą ir sutriuškino paskutinius vokiečių armijos likučius Rytuose. Šių įsimintinų mūšių ir pasirengimo jiems epizodus su visomis ryškiausiomis detalėmis įamžino fotografai, kurių nuotraukos išliko iki mūsų dienų. Šie vaizdai, gyvai ir išraiškingai pasakojantys apie niūrią XXa. viduryje vykusio žiauraus karo tikrovę, tapo jaudinančios Niko Cornisho knygos „Berlynas: pergalė Europoje“ pagrindu. Autorius, pasinaudodamas turtinga retų nuotraukų kolekcija iš Rusijos archyvų ir fotografijomis iš įvairių šaltinių Vokietijoje, kurių dauguma anksčiau nebuvo publikuotos, nuosekliai atkuria Berlyno kampanijos eigą.
Nik Cornish. Berlynas: pergalė Europoje. Iš anglų k. vertė Ovidijus Stokys. – Vilnius: Briedis [2017]. – 152 p.: iliustr.
