Trumpųjų eilėraščių knygą sumanė ir rengti pradėjo pats Justinas Marcinkevičius, o leidybinius darbus teko užbaigti leidyklos vyriausiajam redaktoriui Valentinui Sventickui, pasakojančiam knygos atsiradimo istoriją:
„2010 m. Just. Marcinkevičius pradėjo kalbėti apie savo knygą, kurioje būtų tik mažosios eilės, mažosios poetinės formos. Tai sąvokos, kurias jis vartojo. Kalbėdamas apie tai paminėdavo įspūdžius iš viešų poezijos skaitymų (o dalyvavo daugybėje susitikimų) – publikai trumpi eilėraščiai ypač patinkantys. Šie poeto svarstymai turėjo ir leidybinį kontekstą. Nuo 2000-ųjų buvo leidžiamas Just. Marcinkevičiaus knygų ciklas, kuriame vyravo ankstesniųjų jo kūrinių kartotinės publikacijos, skirtos dabarties skaitytojams. Tai „Poezija“ (du tomai, 2000), „Trilogija ir epilogas“ (2005), „Poemos“ (2007), „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir autoriaus pradėta rengti, po jo mirties 2011 m. išėjusi knyga „Dienoraščiai ir datos“. Leidinius „planuojant“ lemiamas buvo autoriaus balsas. Taigi visas šis veiksmas poeto sąmonėje turėjo sietis su kūrybos visumos šiandieniniais apmąstymais. Turbūt taip atėjo mintis apie mažąsias eiles kaip apie atskiro dėmesio vertą objektą. Leidykla šį sumanymą skatino. Tačiau aiškių žinių, ar poetas ką nuveikęs sutartos knygos labui, nebuvo.
2011 metų kovo pradžioje, jau po Just. Marcinkevičiaus mirties, ant rašytojo darbo stalo, be kitų dalykų, buvo rastas ir šios knygos rankraštis.
Reikia pakartoti: taip, rankraštis.
Trumpuosius eilėraščius poetas ne kopijavo (iš ankstesnių knygų, mašinraščių ar kompiuterinių atspaudų), o perrašė ranka. Teisybė, yra čia ir naujų, niekur nespausdintų tekstų. Ir netikėtų. Sprendimas perrašyti – šiais laikais išskirtinis, retas – nusipelno dėmesio ir interpretacijų. Jį lydi atitinkamas leidėjo sprendimas: parodyti ir rankraščius. Su poeto rašysena, taisymais, sunkiau perskaitomais žodžiais.
Dėl sandaros. Niekas negali pasakyti, ar čia yra viskas, ką Just. Marcinkevičius norėjo dėti į trumpųjų eilėraščių knygą. Čia yra viskas, ką jis perrašė iki 2010 m. gruodžio septintosios. Ir nieko daugiau. Be abejo, būta parengėjo minčių pridėti ir daugiau trumpųjų, jų tikrai yra įvairaus meto rinkiniuose, ir neabejotinai vertų. Tačiau nuspręsta laikytis autoriaus spėto paruošti varianto. Eilėraščiai knygoje dedami ta eilės tvarka, kokia buvo sudėti lapeliai Just. Marcinkevičiaus aplanke (puslapių numeracijos ir tekstų sąrašo nebuvo). Detalė: pluoštas lapų, prasidedantis eilėraščiu „Sena epigrama“, buvo susegtas sąvaržėle.
Tekstai knygoje spausdinami pagal rankraščius. Jie dar kartą paliudys žinomą tiesą, kad Just. Marcinkevičius rašė be jokių klaidų (nemanykime, kad tai būdinga daugeliui rašytojų). Pasitaikantys apsirikimai, žinoma, neturėtų stebinti. Pvz., eilėraščiuose „tai tu buvai, kai taip žydėjo laukas...“, „ruduo...“ autorius tikriausiai būtų tvarkęs skyrybą (paprastai tą darydavo atidžiai skaitydamas leidyklose surinktus tekstus). Eilėraščio „Lietuva“ antraštės užrašas (žr. komentarą) gali būti vertinamas įvairiai. Eilėraščių „paskutinės dienos...“, „perkūnas į žaibolaidį...“, „Stabtelėjimas prie liaudies dainos“, „Rods, jau pasakiau, kad negaliu...“ kai kurių ranka rašytų žodžių perskaitymas gali kelti abejonių. Taigi skaitytojai turi galimybę savaip padalyvauti interpretacijų procese. Yra juk besidominčių ir grafologija. Jiems ir visiems verta pasakyti, kad kai kurie pastarieji Just. Marcinkevičiaus rankraščiai nėra tokie tvarkingi ir dailūs, kokie paprastai būdavo ankstesni. Lyg būtų skubėta.
Trumpų eilėraščių Just. Marcinkevičius yra rašęs įvairiais kūrybos laikotarpiais. Ir visgi daugiau lakoniškų formų matome maždaug nuo rinkinio „Žingsnis“ (1998). Vėlesnėse knygose – „Carmina minora“, „Dienos drobulė“, „Naktį užkluptas žaibo“ – ta kryptis matyti. Jos autorefleksija irgi galėjo skatinti šios knygos idėją.
Nedidelėje knygoje skaitytojai ras skirtingų mažųjų eilių – aforistiškų, epigraminių, žaismingų, nuotaikos, gamtos atvaizdų, eskizų. Gana būtų prisiminti šešias eilutes, prasidedančias žodžiais „ašara Dievo aky“, kad patikėtume – trumpai galima pasakyti ir daug, ir reikšmingai.“
