Britų ir lenkų istorikas A.Zamoyskis gimė 1949 metais Niujorke, užaugo Jungtinėje Karalystėje, studijavo istoriją ir šiuolaikines kalbas. Jis turi dvigubą Lenkijos ir Jungtinės Karalystės pilietybę, kalba angliškai, lenkiškai, prancūziškai, itališkai ir rusiškai. Jo tėvai grafas Stefanas Zamoyskis (1904–1976) ir princesė Elizabeth Czartoryska (1905–1989) 1939 metais išvyko iš Lenkijos netrukus po Vokietijos ir Rusijos invazijos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie liko Vakaruose, galiausiai įsikūrė Londone.
A.Zamoyskis yra laisvai samdomas istorikas, daugelio knygų autorius. Yra skaitęs paskaitas Europoje, JAV ir Australijoje, taip pat rengė televizijos ir radijo laidas. Lenkijoje Adamas Zamoyskis pirmą kartą lankėsi 1960-aisiais. Jo anglų kalba parašyta „Lenkijos istorija“ suteikia žinių apie šią šalį milijonams žmonių ir yra laikoma etalonine.
Pirmoji jo Lenkijos istorija pavadinimu „Lenkų kelias: lenkų ir jų kultūros istorijos tūkstantis metų“ (The Polish Way: A Thousand – Year History of the Poles and Their Culture), pirmą kartą išleista 1987 metais. Anot autoriaus, „kai rašiau savo knygą, Europa buvo padalyta geležinės uždangos. Peržengti ją bet kuriam, užaugusiam Vakaruose, buvo bauginanti ir neįprasta patirtis – spygliuotos vielos ritės, sargybinių bokšteliai, į keliautojus atgręžti kulkosvaidžiai, aplink visa regintys sargybiniai su aviganiais kėlė ryškius nacių koncentracijos stovyklų bei sovietinių gulagų prisiminimus“.
Tačiau šiandien, kitaip nei prieš tris dešimtmečius, istorikas rašo jau ne pavergtos ir visom prasmėmis neegzistuojančios šalies istoriją. Jis pasakoja apie visuomenę, sukūrusią savitą socialinę ir politinę civilizaciją.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Septynioliktas skyrius
Nelaisvė
Nors po 1772 m. Abiejų Tautų Respublika buvo ne kartą draskyta ir klijuota, veik kiekvienai jos daliai patenkant daugiau nei vieno kaimyno valdžion, o teritorijoje aplink Varšuvą šeimininkaujant ir visiems trims, ir dar prancūzams, nematerialus, tačiau tikras lenkų pasaulis egzistavo visais padalijimo laikais. Ir tam tikru lygmeniu dauguma save lenkais laikiusių žmonių tapatindavosi kaip tik su juo, o ne su valstybe, kuriai mokėjo mokesčius. Tačiau jie buvo priversti derintis prie tos valstybės, suprantama, daugelis buvo linkę tai daryti, mat žmonių protai daugiausia užimti ne dvasiniais, bet tokiais kasdieniais reikalais kaip valgymas, darbas ir dauginimasis.
Šių trijų didžiųjų valstybių negebėjimas užtikrinti palankių kasdienio gyvenimo sąlygų ir patenkinti minimalių kultūrinių lūkesčių jų lenkiškose provincijose brandino palankią sprogimui situaciją. Visą šimtmetį, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija pajėgė kontroliuoti ir išnaudoti didžiules gausiai apgyventas kolonijas, trys didžiosios valstybės Europos žemyno viduryje skyrė gerokai daugiau kariuomenės, pinigų ir milžinišką biurokratijos aparatą mažai, retai apgyventai ir lengvai pasiekiamai tarp jų esančiai šaliai valdyti, o rezultatai buvo apgailėtini. Vienintelis dalykas, dėl kurio Lenkiją buvo sudėtinga kolonizuoti, – tai, kad Abiejų Tautų Respublika nepaliko vietinės valstybės tarnybos ar policijos pajėgų. Visą visuomenės kontrolės aparatą teko įvežti, tad valdžios vyrai visada išsiskyrė savo svetimos šalies uniformomis.
Per padalijimus geriausią dalį pasiėmė Prūsija, ir, atrodytų, pasisavinti tai, ką gavo, jai neturėjo būti taip jau sudėtinga.
Jos teritorija, iš trijų pusių apsupta Prūsijos žemių, buvo nedidelė ir gausiai gyvenama vokiečių kilmės žmonių. Sritis, tekusi Prūsijai per pirmąjį padalijimą, buvo prijungta prie Prūsijos karalystės, o Didžioji Lenkija su Poznane, 1815 m. pavadinta Poznanės kunigaikštyste, tapo pusiau autonomine provincija su savais, nors iš esmės simboliniais, atstovaujamaisiais organais ir karaliaus vietininku, kuriuo buvo Antanas Henrikas Radvila. Prūsijos administracija čia valdė tvirta ranka, bet su vietiniu Lenkijos elitu taikstėsi.
Tai pasikeitė 1830 m., daugeliui jaunų vyrų, norinčių dalyvauti sukilime (1 000 jų buvo iš Prūsijos armijos), kirtus Lenkijos karalystės sieną. Kai Lenkijos armijos daliniai 1831 m. Prūsijoje ieškojo prieglobsčio, juos šiltai sutiko ir vokiečiai, ir lenkai, bet Prūsijos kariuomenė su nuginkluotais kareiviais pasielgė negarbingai: arba sugrąžindavo juos rusams, arba ragindavo išvykti į Prancūziją ar Didžiąją Britaniją. Sukilimas Karalystėje sukėlė Prūsijos valdžios nerimą, tad provincija neteko dalies autonomijos ir savo karaliaus vietininko, o vietoj susitaikėliškos politikos ėmė vyrauti asimiliacijos. Bet čia taikytos represijos sušvelnėjo 1840 m. atėjus į valdžią Frydrichui Vilhelmui IV.
Tačiau 1848 m. Poznanės vokiečiai ėmė jausti lenkų siekių keliamą grėsmę, ir jų baimė prasiveržė rėksmingais šūkiais, kviečiančiais „ginti vokiškumą“, o šiems pritarė Vokietijoje gimstantis nacionalizmas. Frankfurto parlamente vienas pranešėjas lenkus pavadino „tauta su menkesniu kultūriniu turiniu“, tad imta akcentuoti germanizacijos (Germanisierung) politiką. Visi Lenkijos provincijose likę autonomijos pėdsakai buvo panaikinti. Tačiau, nepaisant to, Prūsijos Landtage iš trisdešimties Poznanės vietų lenkai jų turėjo daugiausia.
1863 m. sukilimas tik patvirtino Prūsijos valdžios įsitikinimą, kad lenkai yra pavojingi ramybės drumstėjai. Padėtį dar labiau paaštrino 1870 m. Prancūzijos ir Prūsijos karas. Nors dešimtys tūkstančių lenkų rekrutų kovėsi Prūsijos kariuomenės gretose, gyventojai rengė demonstracijas Prancūzijai paremti ir Prūsijos pergalės nešventė.
Vokietijos suvienijimas ir Prūsijos karalių paaukštinimas iki Vokietijos imperatorių įstūmė lenkus į keistą ir nepavydėtiną padėtį: iš Prūsijos karaliaus svetimšalių pavaldinių jie staiga virto etnine mažuma pabrėžtinai vokiškoje Vokietijoje. Tuo pačiu metu buvusių Lenkijos provincijų prijungimas prie imperijos reiškė, kad lenkų deputatai tapo sugrąžinti į Vokietijos Reichstagą, kur gavo apie 5 proc. vietų, o tai suteikė jiems didesnes atstovavimo galimybes nei Prūsijos Landtage. Tai, kas laikyta marginalinės kolonijos klausimu, dabar tapo imperijos vidaus dalyku.
Bismarckui paskelbus savo Kovą dėl kultūros (Kulturkampf) – karą su katalikybe ir imperijos tendencijomis skirstytis regionais, lenkų deputatai rado naujus sąjungininkus – Bavarijos ir Vestfalijos katalikus. Katalikybę prilyginus „svetimumui“, Poznanėje ir Pomeranijoje gyvenusius vokiečius katalikus paskatino tapatintis su lenkais. Panašiai ir Pomeranijos valstiečiai, niekada nesukę galvos, lenkai jie ar vokiečiai, žinojo esantys katalikai, taigi pasiskelbė lenkais, kadangi tai tapo kataliko sinonimu.
Iš pradžių Prūsija tikėjosi, kad išnaikinus lenkų kilminguosius ir dvasininkiją valstiečių diduma virs ištikimais vokiečiais. Jei parapijų kunigai ir smulkūs žemės savininkai buvo nacionalistai, tai Bažnyčios hierarchai ir aristokratija iš esmės prisitaikė prie prūsų valdžios ir savo poziciją buvo priversti keisti tik vokiečiams darant spaudimą. Antai Poznanės ir Gniezno arkivyskupas Mieczysławas Ledóchowskis išsiskyrė tokiu palankumu vokiečiams ir buvo gana nepopuliarus tarp lenkų patriotų bei daugelio parapijų kunigų. 1872 m. Bismarckui katalikų mokyklas pavedus vokiečių valstybės priežiūrai, jis neišreiškė itin aktyvaus protesto. Tačiau, ėmus persekioti naujiems nurodymams nepaklūstančius kunigus, pasijuto įpareigotas juos užstoti. Dėl to 1874 m. jis buvo pasodintas į kalėjimą ir per naktį tapo tautos didvyriu. Po šito lenkų nacionalistai ir Katalikų bažnyčia sudarė bendrą frontą. Valdžios bandymus areštuoti nepaklusnius kunigus sutrukdydavo įsiutusios valstiečių gaujos. Tai buvo grėsminga sąjunga, ir jai pavyko atremti lemiamus Vokietijos kolonijinės politikos smūgius, nukreiptus į lenkų kalbą.
Prasidėjus Prūsijos valdymui, Poznanės lenkiškose mokyklose pagrindine mokymo kalba išliko lenkų. XIX a. 8 deš. ją palaipsniui keitė vokiečių, ir 1874 m. mokyti iš lenkiškų vadovėlių uždrausta. 1876 m. vienintele administracine kalba tapo vokiečių, ir niekur, pradedant teismais ir baigiant paštu, jokia kita kalba nebuvo vartojama. 1887 m. visoje švietimo sistemoje uždrausta mokyti lenkų kaip antrosios kalbos. 1900 m. įstatymas net religiniame švietime lenkų kalbą pakeisti vokiečių sukėlė plataus masto mokyklų streikus. Užsienyje plačiai aptariami vokiečių policijos, atžygiuodavusios į bažnyčias neleisti vaikams melstis lenkiškai, atvejai buvo nevaisingi daugeliu aspektų. Išsaugant kalbą lemiamas vaidmuo teko parapijų kunigams, nes jie organizavo slaptas mokyklas, o tai savo ruožtu suteikdavo kalbai tam tikro šventumo.
Kunigai valstiečiams padėjo ir kitais būdais – patardavo ir teikdavo informaciją apie viską – pradedant žemės ūkiu ir baigiant mokesčiais, ir kaip tik jie 1871 m. Poznanės provincijoje įkūrė kooperatyvų judėjimą. 1886 m. Bismarckas pasakė kalbą, paskelbdamas žemės supirkimo iš lenkų savininkų kampaniją. Jis pareiškė, kad lenkai būtų laimingesni leisdami pinigus prie ruletės stalų Monte Karle, nei dirbdami savo žemę. Buvo įkurta Kolonizacijos komisija, skyrus 100 milijonų markių šiai operacijai finansuoti. Žemių turintys lenkai pasipriešino įkurdami savo Žemės banką, kad galėtų išpirkti sunkiau besiverčiančiųjų žemę. Kaunantis dėl žemės nuosavybės, Pomeranijoje Prūsijos junkeriai pralenkė lenkus, bet Poznanės provincijoje šie laikėsi ir net įgijo pranašumą.
Tai nebuvo koks nors nereikšmingas laimėjimas, nes iš šių provincijų išsilaikė intensyvi ir konkurencinga žemės ūkio pramonė: iki 1895 m. daugiau kaip 40 proc. visų ūkių turėjo kokios nors žemės ūkio technikos. Dėl tokios konkurencijos kaime atsirado darbo jėgos perteklius (bet čia vis dar gyveno 60 proc. visų gyventojų), o tai paskatino didžiulio masto emigraciją, ypač į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmieji emigrantai išvykdavo grupėmis, dažnai vadovaujami kunigo, pasistatydavo kuklias gyvenvietes, tokias kaip Pana Marija, 1854 m. įkurta Teksase, vėliau Čenstachava, Polonija Teksase, Naujoji Poznanė Nebraskoje, kai kurios kitos kūrėsi Virdžinijoje ir Viskonsine. Ši nauja emigracijos forma tik sumažino įtampą dėl žemės namuose Lenkijoje. Tačiau nuo XIX a. 8 deš. naujos emigracijos bangos atnešdavo daugiau naudos. Vėlyvesnieji emigrantai vykdavo visų pirma ieškoti darbo, kurio rasdavo pramonės ir kalnakasybos centruose Pensilvanijoje, Naujajame Džersyje, Mičigane ir Ilinojuje. Jie iš savo atlyginimo pinigų atidėdavo ne tik norėdami paremti lenkų kunigus ir statyti savo bažnyčias, bet ir nuolat juos siųsti šeimai namo. Arba bežemis valstietis, grįžęs namo po dvidešimties metų darbo Čikagos maisto konservų fabrike, parsiveždavo pakankamai kapitalo, kad galėtų nusipirkti gana padorų nedidelį ūkį.
