Centrinė šios knygos figūra Dmitrijus Rybolovlevas – buvęs gydytojas, pasukęs į pavojingą, be galo korumpuotą, su nusikalstamu pasauliu susijusį rusišką verslą. Rybolovlevas veržliai kilo sėkmės laiptais, vertėsi nekilnojamuoju turtu ir investavimu. Be daugybės kitų įmonių, galiausiai įsigijo įmonės „Uralkalij“ pagrindinį akcijų paketą ir „Monacco“ futbolo klubą. Kita interesų sfera – meno kūrinių kolekcionavimas ir prekyba. 2019 m. Rybolovlevo turtas įvertintas 6,8 milijardo JAV dolerių. Pats jis, įgijęs Kipro pilietybę, gyvena Vakaruose.
J. Felštinskio įsitikinimu, Rybolovlevo iškilimas nebūtų įmanomas be nuolatinės Rusijos valdžios paramos ir visokeriopos globos. Šio verslininko veiklą kuravo Federalinės saugumo tarnybos (FST) Permės regioninės srities valdybos pirmininkas generolas Sergejus Jezubčenka, kurio rūpesčiu Rybolovlevas, savo metu kaltintas organizavus bendrovės „Nevtechimik“ direktoriaus Jevgenijaus Panteleimonovo nužudymą, buvo „ištrauktas“ iš kalėjimo panaikinus kaltinimus. Taip Rybolovlevas buvo tarsi „pakabintas“ ant Kremliaus kabliuko ir turėjo vykdyti slaptus kuratorių pavedimus.
Vienas iš tokių pavedimų galėjo būti Donaldui Trumpui priklausančios vilos Floridoje perpirkimas. 2008 m. rimtų politinių ambicijų neslepiantis, bet su didžiuliais finansiniais sunkumais susidūręs Trumpas nesėkmingai ieškojo savo vilos pirkėjų. Ir čia atsirado Rybolovlevas, sumokėjęs pardavėjui 95 mln. JAV dolerių. Tai buvo bemaž dvigubai didesnė kaina nei yra tikroji šio nekilnojamojo turto vertė. Yra pagrindo manyti, kad taip Trumpas buvo išgelbėtas nuo gresiančio bankroto. Pasak autoriaus, Rybolovlevas niekada nebūtų sau leidęs nusipirkti Trumpo vilos nesuderinęs pirkinio su partneriais Rusijoje – prezidento V. Putino artimu patikėtiniu Jurijumi Trutnevu ir FST generolu Jezubčenka. Trumpo vilą Rybolovlevas galėjo nusipirkti tik tuo atveju, jei sandorį palaimino „iš viršaus“. Nors visi sandorio punktai buvo įslaptinti, regis, Maskva iš anksto ir nuosekliai investavo į prezidentu siekiančio tapti Trumpo verslo projektus, pastarojo pergalės rinkimuose atveju tikėdamasi ne tik ypatingo ekonominio, bet ir politinio palankumo. Dar prieš Trumpui tampant prezidentu, Maskvos miesto statybos departamento vadovas pareiškė: „Investavome į Trumpą tiek pinigų, kad jis neturi šansų pralaimėti.“
Iš šios knygos skaitytojas sužinos, kas sieja Rybolovlevą, Trutnevą, Jezubčenką, Putiną, Trumpą ir prekeivį meno kūriniais šveicarą Yves’ą Bouvierį. „Šimtmečio kombinacija“ parašyta tiems, kuriuos domina stambus verslas ir globali korupcija nūdienos Rusijoje (ir ne tik joje), specialiųjų tarnybų intrigos, Rusijos pinigais finansuojami abejotini pasaulinio lygio sandoriai ir garsių pasaulio tapybos šedevrų, paslėptų nuo žmonių akių įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose, rinkos kainos.
Jurijus Felštinskis – istorikas, istorijos mokslų daktaras, daugelio rusų ir sovietinės istorijos knygų, tokių kaip „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ ir „Epochos pranašas George’as Orwellas“ autorius, „FST sprogdina Rusiją“ ir „KGB žaidžia šachmatais“ bendraautoris.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką
Ši istorija prasidėjo labai seniai. 1452 m. balandžio 15 d. Anchiano kaime, prie Vinčio miestelio netoli Florencijos, gimė italų dailininkas Leonardo da Vincis. Jo vardą šiandien visa Amerika žino dar ir todėl, kad 2017 m. lapkričio 15 d. Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas „Christie’s“ aukcione už rekordinę 450 312 500 JAV dolerių sumą nusipirko paveikslą „Pasaulio Išganytojas“, kurio da Vincis nenutapė. Patikslinsime: ekspertai vieningai nutarė, kad pats dailininkas galbūt nutapė tik dešimtadalį kūrinio. Visa kita nutapyta ne jo arba vėliau. Nieko stebėtina, kad „Christie’s“ aukcionas, siūlęs pirkti paveikslą, siekdamas užbėgti už akių galimiems potencialių pirkėjų ieškiniams, paveikslą aprašančiame skelbime pabrėžė: „Skirtingai nei kituose
Leonardo paveiksluose, „Pasaulio Išganytojuje“ nėra azurito, kuris naudotas visų kitų Leonardo paveikslų gruntui.“ Ar galima tokį paveikslą laikyti da Vincio kūriniu?
Vienas iš mano pašnekovų – Yves’as Bouvier, pardavęs šį paveikslą kitam savininkui – Dmtrijui Rybolovlevui, vėliau išstačiusiam „Pasaulio Išganytoją“ aukcione, – 2023 m. rugpjūtį sakė: „Įsivaizduokite, kad perkate savo kolekcijai antikvarinę mašiną, tačiau ar galima manyti, jog ji antikvarinė, jei tik jos vairas ir sėdynės to laikotarpio, o visa kita – šiuolaikiška? Štai kas svarbiausia.“ Deja, Leonardas da Vincis, jau seniai miręs, negalėjo būti šio itin įdomaus ir paties pelningiausio savo kūrybos gyvenime sandorio liudininku. 2017 m. lapkričio 15 d. „Christie’s“ pastate Niujorke aukciono dalyviai sprendė (ir sėkmingai išsprendė) visai kitą klausimą, menkai susijusį su da Vinciu ir menu: kažkas kažkam už kažką mokėjo. Lieka tik susigaudyti, kas ir kam.
Bet apie viską iš eilės...
Praėjus savaitei po aukciono, 2017 m. lapkričio 22 d., Rusijos milijardierius Dmitrijus Rybolovlevas atidarė šampano butelį ir atšventė savo 51-ąjį gimtadienį. Nuotaika buvo gera: ant lentos tapytas paveikslas, kurį jis 2013 m. už 127,5 mln. JAV dolerių nusipirko iš garsaus šveicarų prekiautojo meno kūriniais Yves’o Bouvier, po ketverių metų parduotas kur kas brangiau. Priminsime, kad už da Vincį Rybolovlevas gavo iš „Christie’s“ ne 450,3 mln. JAV dolerių, o kur kas mažiau. Reikalas tas, kad aukcione dalyvavo vadinamasis pirkėjas laiduotojas – verslininkas iš Azijos, pasisiūlęs aukcionui ir Rybolovlevui nupirkti paveikslą už 100 mln. JAV dolerių.
Taigi pagal aukciono taisykles Rybolovlevas buvo užtikrintas, kad paveikslas nebus parduotas už mažesnę kaip 100 mln. JAV dolerių sumą; aukcionas iš pirkėjo garantuotai turėjo gauti procentus už paveikslo pardavimą (blogiausiu atveju – nuo 100 mln. JAV dolerių). Pirkėjas laiduotojas turėjo gauti paveikslą už jį tenkinančią 100 mln. JAV dolerių sumą. Tačiau pardavus paveikslą brangiau (o jis buvo parduotas už rekordinę aukcionui sumą – 450,3 mln. JAV dolerių) prisiėmęs šiuos rūpesčius ir rizikas pirkėjas laiduotojas turėjo gauti 50 proc. nuo pardavimo ir garantuotos kainos skirtumo. Kitaip tariant, pirkėjas laiduotojas gavo iš Rybolovlevo apie 150 mln. JAV dolerių. Pastarasis, atsiskaitęs su laiduotoju ir aukcionu (suapvalinus 50 mln. JAV dolerių), gavo į rankas kiek daugiau kaip 250 mln. JAV dolerių, uždirbdamas iš pardavimo beveik 100 proc. Atskaičius iš 250 mln. JAV dolerių pirkimo kainą – 122,5 mln. JAV dolerių, – gautas pelnas yra 122,5 mln. JAV dolerių.
Beje, sosto įpėdinis ne pats asmeniškai grūmėsi už dailininko, nutapiusio „Pasaulio Išganytoją“, kūrinį. Likus vos dienai iki aukciono, visai kitas princas iš Saudo Arabijos – Baderas – pranešė esąs potencialus pirkėjas ir pasiūlė 100 mln. JAV dolerių garantiją, reikalingą dalyvauti varžytynėse. (Atsiradus pirkėjui laiduotojui, iš anksto sutikusiam nupirkti paveikslą už mažiausiai 100 mln. JAV dolerių, tokia minimali suma buvo nustatyta ir kitiems varžytynių dalyviams). Pasibaigus aukcionui, „Christie’s“ administracija kaip galėdama slėpė nuo publikos, kas būtent nusipirko paveikslą. Bet landūnai žurnalistai suuodė: 2017 m. gruodžio 6 d. buvo publikuotas pirmasis pranešimas, kad paveikslą, tarpininkaujant princui Baderui, nusipirko Saudo Arabijos sosto įpėdinis bin Salmanas. Nusipirko ir… padovanojo Abu Dabyje, visai kitos valstybės – Jungtinių Arabų Emyratų – sostinėje, esančiam muziejui.
Ką ir sakyti, tomis dienomis sosto įpėdiniui kaip niekada rūpėjo aukcionai ir tapybos darbų pirkimai. Lapkričio 4 d. (11 dienų prieš aukcioną) jis įvykdė Saudo Arabijoje valstybės perversmą, areštavo dešimtis savo gentainių, susijusių su valstybės valdymu, ir nuo to laiko buvo įnikęs į areštuotųjų apklausas bei išmušinėjo parašus po parodymais (kai kuriais duomenimis, net kankindamas). Tad svarbiausias naujojo musulmonų valstybės vadovo uždavinys, suprantama, buvo nepamiršti lapkričio 17 d., tarpininkaujant vienam iš nedaugelio tomis dienomis likusių ištikimų jam giminaičių, nusipirkti Niujorko aukcione Kristaus paveikslą, nutapytą veikiausiai ne da Vincio, ir padovanoti tą paveikslą kitai šaliai.
Bet, kaip ir žadėjome, apie viską iš eilės.
