Autoriaus pateikiamos istorijos savaip apmąsto jautriausias žmogaus gyvenimo temas – artimųjų skausmą, netekus mylimo žmogaus, dar mamos pilvelyje besimezgančios gyvybės trapumą, begalinį norą gyventi žvelgiant mirčiai į akis bei paliečia aštriausius savo paties išgyvenimus dirbant ligoninėje. Įstabiai ir per daug nepagražindamas rašytojas užfiksuoja įvairius, kartais stebinančius, kartais graudžiai juokingus susidūrimus su ligoninės pacientais. Taip pat atskleidžia su kokiais neišvengiamais sunkumais jaunieji gydytojai susiduria savo darbinėje kasdienybėje ir šiek tiek nuogąstaudamas užsimena, kas lieka už ligoninės durų – prarastas socialinio gyvenimas ir nuolatos jaučiamas asmeninės laisvės trūkumas.
Atvirai ir šmaikščiai apie darbą ligoninėje
Kadangi „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ parašytas dienoraščio forma, nevengiama atskleisti tikrų veikėjų išgyvenimų, emocijų, netgi slapčiausių ir juodžiausių minčių, arba juoką keliančių gėdingų nutikimų. Knyga išties geba patenkinti skaitytojų smalsumą, praskleisdama nežinios širmą – kas gali slėptis už malonios gydytojo šypsenos ar mėlynų, švarutėlių chalatų.
Pacientai dažnai nenutuokia, kas iš tiesų dedasi jų galvose: „Pirmą tokią gruodžio 25-ąją lakstau po palatas bandydamas sudaryti iš teliko ekrano nužengusio besišypsančio daktaro įspūdį, bet man norisi griežti dantimis kaskart, kai koks pacientas ar kolega palinki gerų Kalėdų“ (p. 27). O švarūs gydytojų chalatai iš tikrųjų tokie ilgai neišlieka: „Kas toks dailus ryškiu chalatu vis į akį krenta?
Tai aš, nuo galvos iki kojų sudirbtas placenta“ (p. 79) – nevengdamas juodo humoro prisipažįsta autorius. Nors kai kurios knygos vietos gali šokiruoti, o skaudžios ir liūdnos gydytojų bei pacientų patirtys sujaudinti iki sielos gelmių – tačiau anaiptol ne viskas piešiama tik juodomis spalvomis. Kartkartėmis ligoninėje įsivyraujančią slogesnę nuotaiką tuojau pat praskaidrina ironiškas autoriaus žvilgsnis ir šmaikščios įžvalgos. A.Kay‘us nebijo pasijuokti ne tik iš savo pacientų nutikimų (neretai išplepėdamas juos kolegomis), bet ir iš savęs – taip akimirksniu nuslopindamas darbo metu susikaupusią įtampą.
Kalėdos tarp ligoninės sienų
Daugeliui Kalėdos neatsiejamos nuo šeimos susėdimo prie bendro, vaišėmis nukrauto stalo, apsikeitimo mielomis dovanėlėmis ir iki vėlumos žaidžiamų stalo žaidimų. Kitiems, gydytojams – nuo zujimo tarp skirtingų ligoninės aukštų, stengiantis gelbėti žmonių gyvybes, suvokiant, kad niekas kitas už juos to padaryti negali. A.Kay‘us perkelia skaitytojus į kalėdinio šurmulio atmosferą gydymo įstaigoje. Nors Kalėdos yra suvokiamos kaip šventas metas, pripildytas šiluma ir gėriu, pasaulyje akimirkai liaujantis vykti skaudiems įvykiams. Visgi knygoje atskleidžiama skaudi realybė – šventiniu laikotarpiu pacientų ligoninėse ne tik, kad netrūksta – dėl įvairiausių priežasčių jų patenka dar daugiau nei įprastai. Taigi 1,4 milijonui Nacionalinės sveikatos tarnybos darbuotojų Kalėdos – tik eilinė darbo diena: „Kalėdų senis gal ir ilsisi po ilgos nakties, bet Giltinė laisvadienių neturi“ (p. 28). Šiuo laikotarpiu atsidurti ligoninėje nėra malonu kiekvienam. Galbūt tuo pat metu, kai kažkam tenka pranešti liūdną žinią dėl prarasto vaikelio – lauke girdisi skaičiuojamos paskutinės sekundės iki Naujųjų Metų pradžios...
Metai iš metų Adamui šiuo laikotarpiu nepavyksta išvengti budėjimų. Šventinės puošmenos ir atvirukai, linkintys linksmų švenčių, primena, kad dar vienas Kalėdas teko paaukoti vardan savo pašaukimo. Pirmaisiais metais jaunajam gydytojui su tuo susidoroti tampa sunkiausia. Siekdamas nusiraminti jis nuolatos kartoja, kad nieko dėl to nepraranda. Jo viltis laisvai atšvęsti gražiausią žiemos šventę neužgęsta.
Atrodo, kad jei ne kitais, tai dar kitais metais ši situacija nebepasikartos ir šventes bus galima sutikti tarp būrio mylimų, išsiilgtų žmonių. Vis dėlto jo nusivylimas su kiekvienais metais tik didėja: „Nepaisant visų mano pastangų, ir vėl kartojasi tas pats triukas – jau trejas Kalėdas iš eilės aš „atidarinėju“ pacientus, o ne dovanų dėžutes.“ (p. 66). Galiausiai, leisdamas šventes ligoninėje, jis net užmiršta, kad šios dienos yra kažkuo ypatingos – jos tapo įprastomis darbo dienomis. Pamažu Adamas ima jaustis lyg nuolatinėje karinėje parengtyje: dėl didelio atvykstančio pacientų skaičiaus tenka žaisti rusišką ruletę – prie kurio skubėti pirmiau? Šis kalėdinis košmaras tęsiasi kur kas ilgiau nei norėtųsi. Gydytojo galvoje vis dažniau šmėstėli klausimas – ar verta aukotis?
Gydytojai akistatoje savo baimėmis
Knygoje „Naktinė pamaina prieš Kalėdas“ apstu situacijų, kuriose atsidūrę mielai norėtume apsikeisti vietomis su kitu. Pavyzdžiui, kaip sunku yra išlikti ramiu ir į tave viltingai žiūrinčiai senutei neišlementi visos tiesos apie artėjančią mirtį. Tuo pačiu kamuojantis, kaip pasielgti yra teisingiausia: „Kiekviena diena atneša naujų iššūkių, apie kuriuos konspektuose neparašyta“ (p. 56). Nors gydytojai kasdien susiduria su mirštančiais pacientais, vis dėlto ne tik žmogaus išėjimo etapas, bet ir šios žinios pranešimas artimiesiems (kuomet žinai, kad po akimirkos iš sielvarto plyš širdis, o tau teks girdėti jų skausmingas aimanas), yra skaudus.
„Nėra lengva išklausyti prastas naujienas, bet ir nėra paprasta jas pranešti“ (p. 28) – prisipažįsta autorius. Perskaitę šį kūrinį galime geriau įsivaizduoti, koks sudėtingas ir komplikuotas yra gydytojo darbas. Iš savo srities specialisto reikalaujantis ne tik medicinos įgūdžių, bet ir emocinio intelekto ir bendravimo subtilybių. Medicinos darbuotojas privalo išlikti šaltų nervų, kad galėtų susidoroti su sudėtingais ligonių atvejais ir operacijomis, o kai reikia – suteikti kitam atjautą ir šilumą. Be to, niekad negali būti tikras, ar tai nėra paskutinis kartas, kai žvelgi savo pacientui į akis.
Gydytojas, kad ir kiek daug būtų įgijęs teorinių ir praktinių žinių, neišvengiamai padaro klaidų arba yra pristabdomas savo paties baimių. Kai Adamui pirmą kartą paskiriama pacientė, pasirinkusi natūraliu būdu gimdyti kūdikį su sėdmenų pirmeiga (dauguma mažylių dėl jų saugumo taip gimsta po cezario pjūvio), jis nesudvejojęs linkteli, paklaustas – ar išmano kaip priimti tokį vaikelį.
Nors iš tiesų tėra dalyvavęs viename tokiame sėkmingame gimdyme, kuomet neprireikė panaudoti chirurginių žirklių. Atsakyti „ne“ vyras neišdrįsta, nes nenorėtų daugybę metų būti atsimenamas dėl to, kad atsisakė atlikti tokią operaciją. Rodos, kiekvienas sprendimas jam yra tarsi aukso vertės ir gali lemti naują karjeros posūkį. Kai galvoje prabėga patys baisiausi įmanomi scenarijai operacinėje, Adamas pasislepia tualete, ieškodamas informacijos, kaip chirurginėmis žnyplėmis reiktų ištraukti kūdikio galvutę... Galiausiai, lydimas varginančių dvejonių, paskambina jam darbą paskyrusiam gydytojui O‘Harai, išdrįsdamas paprašyti pagalbos. Jis atsiliepia savo kabinete, nustebindamas jaunąjį gydytoją, manydamas, kad kolega jau senai pasipustęs padus. „Nejau tikrai maniau, kad jis ruošiasi eiti namo, palikęs sėdmenine pirmeiga gimdančią gimdyvę? Nežinau, ar turėčiau pajusti palengvėjimą, ar įsižeisti, bet galiausiai atsipučiu“ (p. 114). Dirbant ligoninėje Adamui nuolat tenka kovoti su savo baimėmis, o tuo pačiu laviruoti tarp gero gydytojo įvaizdžio.
Dirbant ligoninėje Adamui nuolat tenka kovoti su savo baimėmis, o tuo pačiu laviruoti tarp gero gydytojo įvaizdžio.
Neapčiuopiamas atlygis
Varginančiai ilgos darbo valandos, sudėtingi ligų atvejai, neišvengiamos akistatos su mirtimi, nuolatinė įtampa ir kova su savo pačių jausmais, o kur dar nuolatinė laiko stoka šeimai, draugams. Rodos, kad tai nė iš tolo neprimena svajonių darbo, tačiau tokia gydytojų darbo kasdienybė. Žinoma, A.Kay‘us knygoje apmąstoma ir šviesioji pusė, dėl kurios daugelis trokšta tapti gydytojais, o taip pat geba atlikti savo darbą lydimi pačių geriausių minčių. Ir, nors britų autorius dažnai užsimena, kad tokio darbo atlygis yra per menkas – ligoninėje tenka praleisti viršvalandžius, už kuriuos nėra atlyginama – tuo pačiu atskleisdamas ir kitą žmogiškąją šių pareigybių pusę: „Didelė dalis atlygio už šį darbą gaunama šiltų jausmų pavidalu“ (p. 31).
Perskaičius šį kūrinį tampa akivaizdu, kad gydytojo darbas išties yra savotiška auka – tikėdamasis gerų savo darbo rezultatų, turi atiduoti daugiau nei to iš tiesų reikalaujama, o taip pat atiduoti dalelę širdies, nors to ir nėra parašyta vadovėliuose. Autorius tarsi kelia klausimą – ar kiekvienas mūsų sugebėtų taip aukotis vardan kito žmogaus gerovės? Visgi kitų žmonių patirtys, skaudūs ar džiugūs išgyvenimai kaskart pripildo ligoninės darbuotojų vidų. Kiekviena maža pergalė dirbant su pacientais padovanoja šūsnį teigiamų emocijų, o jų netektys primena, kokia trapi ir neįkainojama dovana yra gyvybė. Rašytojas A.Kay‘us dirbdamas ligoninėje patiria daug sunkumų, bet geba įvertinti, kokią didelę vertę suteikė jaunojo gydytojo darbas – ypač tuomet, kai jo nebetenka.
Taigi, A.Kay‘aus knyga „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ yra pripildyta atvirų jaunesniojo gydytojo išgyvenimų ir prisipažinimų, įtraukiančių skaitytojus į pacientams nematomą aptarnaujančio ligoninės personalo jausmų ir nuoširdaus juoko pasaulį. Verčiant šio romano puslapius netrūks vietų, kuriose norėsis nubraukti ašarą, permąstyti svarbias gyvenimo pamokas. Taip pat bus ir tokių, kuriose nepavyks sulaikyti šypsenos ar juoko dėl vaizduojamų absurdiškų situacijų. Šios dvi pasakojimo stiprybės kuria darnią visumą, skaitymo laiką paversdamos lengvu ir įsimenamu.
Autorius, dalindamasis savo kaip gydytojo patirtimi, nekuria iliuzijų apie svajonių darbą, priartindamas pasakojimą prie realybės. Piešiamos skirtingos gyvenimiškos istorijos leidžia su jomis tapatintis. Šie šventiniai dienoraščiai galėtų būti įdomus skaitinys buvusiems ir esamiems gydytojams, o taip pat ir nieko bendro su šia profesija neturintiems žmonėms. Britų autoriaus kūrinys ne tik suteikia intriguojančių žinių apie sudėtingą gydytojų darbą, bet pasitelkiant švelnią ironiją ar net juodą humorą, nuteikia nuotaikingai.
