1917 m. kovą paskutinis visos Rusijos caras Nikolajus II buvo priverstas išsižadėti sosto. Baigėsi 300 metų trukęs Romanovų dinastijos valdymo laikotarpis. Autorius nagrinėja paskutinius Nikolajaus gyvenimo metus: nuo karūnos atsisakymo iki tragiškos žūties 1918 m. liepos mėnesį kartu su visa šeima Jekaterinburge. Lenino nurodymu su paskutinio Rusijos monarcho šeima, įskaitant nepilnamečius vaikus, susidorojo bolševikai.
Caras Nikolajus II yra kontroversiška XX a. istorijos figūra. Vieni juo žavisi ir teisina kaip mylintį vyrą bei tėvą, iš visų jėgų mėginusį apsaugoti Rusiją nuo aršių revoliucionierių. Kiti – kritikuoja, pateikdami visai kitokį vaizdą: jų akimis, Nikolajus II buvo užsispyręs, reakcingas tironas, savo veiksmais destabilizavęs šalį ir sunaikinęs bet kokias galimybes iš vengti vėlesnių dešimtmečių katastrofos.
Istorikas R. Service’as remiasi iki šiol nenaudotais šaltiniais, analizuoja caro dienoraščius ir užrašytus pokalbius, naujai nušviečiančius Nikolajaus II valdymą bei asmenybę. Knygoje taip pat gausu informacijos apie socialines, ekonomines bei politines negandas, Pirmojo pasaulinio karo metais užgriuvusias Rusiją ir lėmusias bolševikų diktatūros įsigalėjimą.
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis
***
Robertas Service’as yra britų akademikas ir istorikas, besidomintis Rusija bei Sovietų Sąjunga. Jis yra Rusijos istorijos profesorius Oksfordo universitete ir Oksfordo Šv. Antonijaus koledžo bendradarbis. R. Service’as parašė didelio pripažinimo sulaukusias Lenino ir Stalino biografijas, darbus apie XX a. Rusijos istoriją.
Siūlome knygos ištrauką.
Apsaugos dalinio išvykimas buvo tik dalis evakuacijos plano, į kurį Beloborodovas įtraukė ir miesto Tarybos narius, bolševikus bei raudongvardiečius. Į miestą atvykę traukiniai paimdavo žmones bei krovinius ir grįždavo vakarų kryptimi. Vienintelis būdas pabėgti geležinkeliu buvo važiuoti į Permę. Pirmenybė buvo teikiama pareigūnams ir kariams. Jų žmonos ir vaikai irgi buvo įtraukti į keliaujančiųjų grupes, nes bijota, kad čekoslovakai, neradę vyrų, keršys jiems. Kiekvienai iš šių moterų buvo išmokėta po 300 rublių, reikalingų išgyventi. (Ne visi gavo vietas traukiniuose, kai kurios paliktos šeimos vėliau buvo suimtos ir apklaustos.) Beloborodovas ketino surinkti visus esamus žmogiškuosius ir materialinius išteklius, kurių prireiks galimam Sovnarkomo kariniam atsakui. Nebuvo užmiršti bankai ir vaistinės – visi jie buvo iškratyti ieškant grynųjų pinigų ir medikamentų. Visa, kas ateityje galėjo būti naudinga sovietų valdžiai, buvo sukrauta į vežimus ir nuvežta į geležinkelio stotį. Antibolševikams turėjo likti tuščios patalpos.
Keletas sargybinių liko saugoti Ipatjevo namo iki liepos 21 d., kai pastatas sugrįžo į buvusio savininko rankas. Bolševikai aiškiai suprato, kad miestiečiai gali pakelti triukšmą, jei bus atskleista, kiek imperatoriškosios šeimos narių buvo nužudyta. Reikėjo išspręsti vieną nedidelį keblumą – likus dviem dienoms iki žudynių Jurovskis paprašė vienuolyno seserų atnešti Romanovams kiaušinių ir pieno. Taip pat jis perdavė joms vienos Romanovų dukters raštelį, kuriame ji prašė daugiau siūlų. Vienuolės pasirodė liepos 17 d., praėjus vos kelioms valandoms po žudynių. Lauke jos pastebėjo nepažįstamą automobilį, bet nieko blogo nepagalvojo. Neįprasta buvo tai, kad gana ilgokai niekas neatidarė durų. Kai galiausiai pasirodė sargybinis, jos paklausė: „Kur Jurovskis?“ Joms buvo pasakyta, kad jis vis dar pusryčiauja. Po kurio laiko išėjo kitas sargybinis ir pareiškė: „Jiems nebereikia pieno. Jie serga. Palaukite truputį.“ Jis taip pat dingo, ir kai vienuolės įtempusios ausis ėmė klausytis, kas vyksta už durų, išgirdo kažką klausiant: „Ką joms pasakyti?“ Kai durys vėl atsivėrė, jose pasirodęs trečias sargybinis šiurkščiai tarė: „Žinote, ką? Nieko čia nebeneškite. Eikite šalin!“
Tai buvo labai keista. Anomis dienomis, kai maisto atsargos mieste buvo visai išsekusios, niekas Jekaterinburge nebūtų atsisakęs maistingų produktų. Tai galėjo reikšti tik tai, kad namo gyventojai nesitiki ilgai ten likti. Tačiau net jei seserys ir suprato, kad įvyko žudynės, joms pakako proto nieko nesakyti sargybiniams. Vienas iš asmenų, įtarusių, kas nutiko, buvo Jevgenija Poppel, Nikolajaus Ipatjevo brolienė. Poppel stebėjo įvykius Voznesenskio prospekte ir liepos 22 d. išvydusi, kad patalpas palieka paskutiniai bolševikai, ji savo svainiui nusiuntė užkoduotą telegramą: „Okupantas išvyko.“
Sąlygos pasikeitė ir miesto kalėjime, kai komisarai kokio nors amato mokantiems įkaitams, ypač siuvėjams ir kurpiams, liepė užsiimti naudingu darbu. Jie paleido į laisvę daug smulkių nusikaltėlių ir net kai kuriuos įkaitus. Tačiau sulaikyti Romanovų palydai anksčiau priklausę asmenys tokios privilegijos negavo. Atėjo laikas, kai Uralo srities tarybos Vykdomasis komitetas pradėjo kalinių perkėlimą į vakarus – nenorėta leisti, kad jie patektų į bolševikų priešų rankas. Tarp išvežtųjų buvo mokytojos Anastasija Gendrikova ir Jekaterina Šneider, taip pat Aleksejus Volkovas. Jo kolega kamerdineris Terentijus Čemodurovas liko kalėjime. Mokytojoms paklausus, kur jas veža, vienas iš karių atsakė, kad į Maskvą. Volkovas bijojo, kad iš tikrųjų juos veža sušaudyti. Kai tik trijulė buvo išvesta iš kalėjimo, jis šnipštelėjo Gendrikovai ir Šneider, kad nutaikiusios tinkamą progą bėgtų. Moterys atsisakė: jos sirgo ir apskritai nemanė, kad padėtis tokia pavojinga. Volkovas ištikimai liko su jomis, ir mažasis būre lis iš tikrųjų buvo nuvežtas į Permės kalėjimą.
Vietinis bolševikų partijos laikraštis Uralskij rabočij tik liepos 23 d. paskelbė apie buvusio caro egzekuciją. Nenukrypstant nuo oficialios versijos buvo paminėta tik Nikolajaus mirtis. Laikraščio vedamajame Safarovas rėžė tiesiai: „Jis gyveno per ilgai, naudodamasis revoliucijos atlaidumu, kaip koks karūnuotas žudikas.“ Kaip ir reikėjo tikėtis, sprendimas nužudyti imperatorių buvo priskirtas Uralo srities tarybai. Safarovas teigė, kad Laikinąją vyriausybę sudaro monarchistai ir jiems prijaučiantys žmonės. Spalio revoliucija esą pradėjo pokyčius, kurie turėjo pagerinti dirbančiųjų padėtį. Tačiau ji susidūrė su pavojais. Čekoslovakų maištą palei Transsibiro geležinkelį lydėjo pogromai, kuriuos vykdė tie patys juodašimčiai, prieš Didįjį karą žudę žydus imperijos vakariniuose kraštuose. Generolas Aleksejevas rinko armiją, kad grąžintų Romanovų monarchiją. Safarovas taip pat išreiškė susirūpinimą, kad Miliukovas kreipėsi pagalbos į kaizerį.
Esant tokiai padėčiai, pareiškė jis, neliko nieko kito, kaip tik įvykdyti Nikolajui mirties bausmę. Tiesa, jokio teismo proceso nebuvo. Tačiau Safarovas didžiavosi bolševikų pasiryžimu padaryti viską, kad tik būtų išsaugotos Sovnarkomo reformos, pradėtos nuvertus Laikinąją vyriausybę.
Tą pačią dieną Raudonosios armijos vadas I. I. Vatsetis Kazanėje išklausė niūrią Trečiosios armijos vadų ataskaitą. Nebuvo kam sustabdyti priešo veržimąsi į Jekaterinburgą. Kuzinas atsidūrė dideliame pavojuje. Iki tol egzistavo menkutė viltis, kad Uralo vadovybė sulauks išorinės pagalbos. Vatsečiui sugriovus ir šią viltį, Raudonasis Jekaterinburgas buvo pasmerktas.
Žmogžudystės, nuslėpimai, apsimetėliai
Praėjus vos dvidešimt keturioms valandoms po skerdynių Jekaterinburge, panaši operacija buvo įvykdyta Alapajevske, kur nuo gegužės mėnesio Napolnajos mokykloje miesto pakraštyje buvo laikomi kiti Romanovai. Jie nebuvo taip suvaržyti kaip Nikolajaus šeima: galėjo vaikščioti gatvėmis ir kalbėtis su gyventojais. Juos saugoję latvių šauliai nebuvo tokie griežti kaip Ipatjevo name ir leisdavo jaunesniems kunigaikščiams žaisti futbolą bei kėgliais su vietiniais vaikinais. Romanovai stengėsi kuo nors užsiimti: tvarkė mokyklos sodą, skaitė rusų literatūros kūrinius, taip pat Senąjį ir Naująjį Testamentus. Tačiau 1918 m. liepos pradžioje režimas uždraudė pasivaikščiojimus mieste. Aplink mokyklos teritoriją buvo pastatyta spygliuotos vielos tvora ir iškastas griovys, kad niekas negalėtų mėginti pabėgti ar vaduoti kalinių. 1918 m. liepos 17 d., kaip tik tuo metu, kai Ipatjevo namo gyventojų kūnai buvo vežami į miškingą jų gėdingo kremavimo vietą, į Alapajevską atvyko Čeka pareigūnai.
Kitą naktį jie kartu su keliais miestelio tarybos nariais sėdo į trikinkius ir be jokio įspėjimo pasirodė prie Napolnajos mokyklos. Nustebusiems Romanovams komunistai pasakė, kad dėl gresiančio antibolševikų puolimo jie bus nuvežti į saugesnę vietą. Kunigaikščiams buvo liepta skubiai ruoštis išvykti ir pasiimti tik būtiniausius dalykus. Čekistai pažadėjo, kad likusius daiktus atveš jiems vėliau. Po pusvalandžio vilkstinė pajudėjo.
Pagal slaptą planą, belaisviai turėjo būti nuvežti prie netoliese esančios apleistos kasyklos ir ten nužudyti. Išvažiuojant iš Alapajevsko, už nugarų pasigirdo šūviai ir granatų sprogimai. Tai buvo čekistų gudrybė norint sukelti įspūdį, kad kontrrevoliucionieriai jau puola mokyklą – valdžia ketino kaltę dėl Romanovų dingimo suversti kitiems. Kai vežimai atvažiavo į kasyklą, sulaikytiesiems buvo liepta išlipti. Tada jie buvo šiurkščiai nutempti prie vienos iš šachtų ir nustumti žemyn. Ant jų pasipylė akmenys ir žemė. Buvo paleistas vienas šūvis, jis pataikė į galvą Sergejui Michailovičiui ir iš karto jį nužudė. Kiti nukritusieji liko gyvi ir dejuodami iš skausmo ėmė giedoti religines giesmes.
Tai buvo skerdynės nenaudojant kapoklių. Šachtos viršuje stovintys ginkluoti vyrai girdėjo dejones, bet nematė, kaip jų aukos dusdamos gaudo orą, niekuo joms nepadėjo, nenuleido vandens. Romanovų laukė lėta, be galo skausminga mirtis. Daugelis iš jų krisdami susilaužė kaulus. Net šiurpioji egzekucija, kurią Jurovskis surengė Ipatjevo namo rūsyje, nebuvo tokia žiauri.
Jekaterinburge leidžiamame Uralo bolševikų laikraštyje 1918 m. liepos 20 d. buvo pranešta, kad Romanovai pabėgo iš Napolnajos mokyklos per „banditų“ užpuolimą ir jų faktinė buvimo vieta nežinoma4.
Įsibėgėjus miestiečių evakuacijai žinia apie dar kelių Romanovų žūtį nesukėlė didelio atgarsio. Šį kartą nebuvo jokio viešo susirinkimo, jokios Gološčekino kalbos ar Safarovo straipsnio. Šiaip ar taip, buvusio imperatoriaus egzeku cija turėjo sulaukti didesnės reakcijos nei keleto jo giminaičių „dingimas“. Šiurpios žudynės prie Alapajevsko tarybinėje Uralo spaudoje nė nebuvo paminėtos. Ne ką daugiau žinių apie dinastijos likimą buvo galima rasti Maskvos laikraščiuose, išskyrus 1918 m. liepos 19 d. paskelbtą Sovnarkomo nutarimą konfiskuoti visą Romanovų turtą. Leninas su Sverdlovu siekė sumenkinti Jekaterinburgo įvykius ir visiškai nuslėpti skerdynes Alapajevske. Nebuvo skelbiama jokios informacijos apie tai, kur tariamai laikomi Nikolajaus žmona ir vaikai. Bolševikų vadai tikėjosi, kad buvusio imperatoriaus egzekucija daugeliui rusų tebuvo antraeilės svarbos dalykas tuo metu, kai pilietinis karas buvo bepasiekiąs apogėjų.
Užsienio šalys buvo kitas reikalas. Sovnarkomas kol kas turėjo nedaug diplomatinių atstovų užsienyje, nes jokia Sąjungininkų vyriausybė nenorėjo jų priimti. Išimtys buvo Šveicarija, Vokietija ir Švedija. Liaudies komisaras Michailas Pokrovskis, liepos 18 d. dalyvavęs Sovnarkomo posėdyje, sovietų ambasadoje Berne likusiai žmonai parašė savo įspūdžius. Pokrovskis nebuvo sentimentalus politikas, tačiau galime įžvelgti tam tikrą sukrėtimą jo pasakyme, kad buvęs caras buvo „nudėtas it šuo“.
Berlynas buvo tarptautinis sovietų diplomatinės veiklos centras. Pasirašius Brest Litovsko sutartį, palaikyti santykius su vokiečiais ten buvo išsiųstas Adolfas Joffė. Prieš Didįjį karą Joffė daug metų gyveno Vienoje, laisvai kalbėjo vokiškai ir turėjo puikų išsilavinimą. Tačiau jo darbui ėmė kenkti sklindantys gandai apie Romanovų likimą. Birželio 24 d. jis raštu perspėjo Leniną apie skaudžias pasekmes, jei Nikolajui II bus įvykdyta mirties bausmė. Kai Vokietijos užsienio reikalų valstybės sekretorius Richardas von Kühlmanas jo pasiteiravo apie Romanovų padėtį, Joffė atsakė, kad neturi jokios informacijos apie situaciją Urale, tačiau pabrėžė, kad čekoslovakų puolimas kartu su paplitusiu priešiškumu vokiečiams Jekaterinburge gali sukelti visuomenės įniršį. Tuo jis norėjo pasakyti, kad darbininkai trokšta Nikolajaus kraujo. Joffė prašė Lenino pasirūpinti, kad nesvarbu, kas nutiktų Romanovams, ant Maskvos komunistų vadovybės nekristų nė menkiausias įtarimų šešėlis; taip pat reikalavo, kad būtų nuolat informuojamas apie įvykius. Savo ruožtu vokiečiai reikalavo, kad Sovnarkomas garantuotų Aleksandros ir jos vaikų saugumą. Joffė neturėjo ką jiems atsakyti, nes vis dar nebuvo gavęs jokių žinių iš Maskvos. Jis dar kartą telegrafavo Leninui, prašydamas supažindinti jį su padėtimi, idant galėtų geriau atlikti savo darbą. Deja, tai tebuvo pūtimas prieš vėją. Bolševikų vadovai žinojo, kad Joffė yra sąžiningas žmogus, per daug sąžiningas, kad padarytų tai, ko įprastai tikimasi iš savų diplomatų užsienyje: meluotų dėl savo šalies. Leninas laikėsi ciniškos pozicijos. Nors ir vertino Joffės gebėjimą bendrauti su vokiečių politikais, atsisakė supažindinti jį su kolektyvinių skerdynių faktais.
Vis dėlto kaizeris ėmė asmeniškai domėtis savo pusbrolio šeimos likimu ir paprašė ministrų ištirti, kas nutiko Jekaterinburge. Imperatorienės Aleksandros brolis ketino padaryti tą patį. Kai Leninas sužinojo apie vokiečių smalsavimą, nusprendė ir toliau nieko nesakyti Joffei. 1918 m. rudenį, kai Dzeržinskis, darydamas pertrauką nuo savo pareigų Maskvoje, slapta išvyko į Berlyną kurstyti komunistinės revoliucijos, Leninas jam paliepė: „Tik nieko nepasakok Joffei! Šitaip jam bus lengviau meluoti ten, Berlyne!“ Iš tikrųjų į visus užklausimus Joffė atsakydavo kategoriškai neigdamas, kad, neskaitant Nikolajaus, kuriam nors kitam Romanovui buvo įvykdyta mirties bausmė. Tiktai po metų, jau išvarytas iš Vokietijos, Joffė ištraukė iš Dzeržinskio visą tiesą.
Tiesą sakant, bolševikai niekada neslėpė šių įvykių po devyniais užraktais. Greičiau jie mėgino juos apsupti migla, kurioje pynėsi gandai, prasimanymai ir dalelė tiesos. Labiausiai šią painiavą sąmoningai skatino patys Uralo bolševikai. Jekaterinburgo Čeka vadovas Fiodoras Lukojanovas savo seseriai pasakė, kad nušautas buvo tik Nikolajus. Ji tuo nepatikėjo, manydama, kad jis taip pasakė nenorėdamas įskaudinti juos girdinčios motinos. Po kelių dienų kitas bolševikas jai atskleidė tiesą, kad sušaudyta visa šeima. Dar neprasidėjus evakuacijai, dauguma bolševikų jau žinojo, kad imperatoriaus šeima žuvo kartu su juo Jekaterinburge. Beloborodovas pats tai patvirtino ne per vieną pokalbį, nesileisdamas į smulkmenas. Ilgainiui jis nusprendė atsiriboti nuo sprendimo juos nužudyti, tačiau negalėjo visiškai nusikratyti atsakomybės, nebent būtų išdrįsęs užginčyti oficialią poziciją, pasak kurios, nuosprendis buvo priimtas Jekaterinburge, o ne Maskvoje. Daugių daugiausia, ką jis galėjo padaryti, tai negrabiai pameluoti, kad miegojo tuo metu, kai buvo vykdoma egzekucija.
Valstybės platinama painiava paskatino daug žmonių apsimesti Romanovų giminės nariais. Pirmųjų antibolševikinių tyrėjų nuomone, čekistų vadovybė sąmoningai skatino šį procesą, siekdama supainioti tiesos ieškotojus, o paprasčiausias būdas tai padaryti buvo paskleisti gandus apie vieno ar kito Romanovo pasirodymą. Tinkamiausia vieta tam akivaizdžiai buvo Permė, miestas, į kurį iš Jekaterinburgo pasitraukė Uralo bolševikai, ir iš tikrųjų netrukus ten atsirado visokių keistuolių ir dykaduonių, teigiančių, kad gyvi paspruko iš Ipatjevo namo. Dar nepasibaigus vasarai „Romanovų“ Uralo krašte jau buvo daugiau, nei ši giminė paskutinėje kartoje turėjo. Sovnarkomas mieliau būtų norėjęs, kad žmonės apskritai nustotų galvoti apie tai, kas nutiko artimiausiems Nikolajaus giminaičiams, bet jeigu jau to neįmanoma pasiekti, geriausia, kad jie susipainiotų tarp gausybės vienas kitam prieštaraujančių teiginių. Kai kurie išgyvenę Romanovų tarnai, pavargę ir sutrikę nuo to, ką patyrė, prikalbėjo dalykų, kurie tik patvirtino prasimanymus apie žudynes Jekaterinburge. 1918 m. antroje rugpjūčio pusėje į Tiumenę atvykęs kamerdineris Chemodurovas visus tikino, kad imperatorius ir jo šeima vis dar gyvi. Jis teigė, kad Ipatjevo name žuvo tik daktaras Botkinas, Nagornas ir kiti palydos nariai.
Nenuilstantis Romanovų gelbėtojas Sergejus Markovas patikėjo šiuo melu. Paleistas iš Tiumenės kalėjimo jis trumpam nuvyko į Jekaterinburgą, kad asmeniškai ištirtų situaciją, kaip tai darė Tobolske. Jis grįžo į Petrogradą kitą dieną po Mirbacho nužudymo ir vis dar buvo ten, kai buvo paskelbti pranešimai apie Nikolajaus egzekuciją. Liepos 22 d. jis surizikavo nueiti į Vokietijos konsulatą ir paprašyti, kad Berlynas įsikištų ir išgelbėtų kitų Romanovų gyvybes. Iš tikrųjų Markovas neturėjo nė menkiausio supratimo apie tikrąjį žuvusiųjų skaičių ir jų tapatybes. Jis sumanė kreiptis ir į imperatorienės brolį bei jos seserį Ireną, kad jie padėtų jam susitarti su vokiečiais dėl plano išlaisvinti Urale įkalintus asmenis. Markovas nebuvo iš tų žmonių, kuris pasiduoda susidūrę su pirmąja kliūtimi. Rugpjūčio mėnesį jis išvyko į Kijevą, ketindamas įtikinti Vokietijos valdžią padėti jam išgelbėti išgyvenusius Romanovus – jam niekada nešovė mintis, kad imperatoriškoji šeima jau seniai išžudyta.
