1945 m. kovą, prieš pat karo pabaigą, jis išsiunčiamas į SS 12-osios tankų divizijos „Hitlerjugend“ Bohemijos kovos grupę ir kartu su tokiais pat žaliais bendraamžiais lyg patrankų mėsa išvežamas į frontą prie Vienos. Sužeistas Günteris patenka į sovietų nelaisvę. Taip prasideda jo penkerius metus užtrukusi odisėja po okupuotų Baltijos respublikų ir Rusijos lagerius – iš viso vienuolika įkalinimo vietų.
Dėl vaikiškos išvaizdos Vaikėzu vadinamam G.Lucksui, galima sakyti, pasiseka: jo gabumai kalboms, muzikalumas, sumanumas padeda ištverti žiaurią lagerių kasdienybę, sunkų darbą ir visur atrasti bičiulių, net tarp kalinių prižiūrėtojų rusų. Paskutinėje savo tremties stotelėje Tušine jis patiria pirmąją didžiąją meilę rusų merginai, dėl kurios net nori pasilikti Sovietų Sąjungoje.
Į Hamburgą jis grįžta kartu su paskutiniais Tušino lagerio kaliniais – tik 1950-ųjų pradžioje, praradęs bet kokį patriotinių žygių troškimą.
Ar jie galėjo pasipriešinti nacių sistemos režimui? Ar smerktinas ano meto jaunimo elgesys?
„Mane ypač sužavėjo jo tiesumas. Be jokio pykčio ar pasiteisinimo. Apie tos kartos asmeninę kaltę rašyta daug. Ar jie galėjo pasipriešinti nacių sistemos režimui? Ar smerktinas ano meto jaunimo elgesys? Günterio Luckso prisiminimai aiškiai parodo, kad kare dalyvavusių jaunuolių karta – ji užaugo ir socializavosi nacionalsocialistinėje valstybėje – buvo kankinama dilemos ir turėjo nedaug galimybių ištrūkti iš sistemos gniaužtų. Jie Hitlerio pradėtą karą pralaimėjo triskart. Sumokėjo vaikyste, kurią iššvaistė žygiuodami apsivilkę kareiviškas uniformas. Kare – prastai apmokyti ir sufanatizuoti – kaip patrankų mėsa nukraujavo itin. O po karo, tuo metu, kai Vermachto kariai ir ligoniai buvo paleisti anksčiau, priklausę Waffen-SS ilgiau už visus kitus vargo Sąjungininkų lageriuose. (...)
Stiprioji knygos pusė – išsamus ir autentiškas banalios karo kasdienybės aprašymas: pavogtos jaunystės dvejonės, baimė ir viltys, belaisvių išgyvenimai ir mirtis. Kaipgi galėjo atsitikti, kad visa karta pasidavė fanatiškoms nusikaltėliško režimo idėjoms? Šis naujausiųjų laikų istorijos klausimas man seniai nedavė ramybės. Net po trejų metų darbo su Günterio Luckso prisiminimais aiškaus atsakymo neturiu“, – sako šios knygos bendraautorius Haraldas Stutteʼė – istorikas, dienraščio „Hamburger Morgenpost“ politinis redaktorius ir įvairių kelionių žurnalų autorius.
Būtent į jo rankas pateko G.Luckso redakcijai atsiųstas storas vokas, į kurį buvo sudėti tiesūs ir jautrūs kadais buvusio vaiko, įsprausto į Waffen-SS uniformą ir kelioms savaitėms išsiųsto į beprasmį karą, siaubingą karą, prisiminimai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Belaisviai niekada nesikalbėjo apie priklausymą SS. Net šnekučiuodamiesi ilgais vakarais ir šiaip atviraudami šios temos niekada neliesdavome. Niekas nepasakodavo apie dalyvavimą tokių organizacijų veikloje, taip pat kaip ir apie karo nusikaltimus. Tik kai reikėdavo „išsirikiuot, iki pusės nusirengt, rankas aukštyn“, priklausymo šiems daliniams paneigti nebegalėjome. Kraujo grupės žymė buvo matoma visiems.
Vėliau ketinta kraujo grupę ištatuiruoti visiems Vermachto daliniams.
Ji buvo ištatuiruota tam, kad sužeistiems SS kareiviams galėtų būti skubiai atgabentas reikalingos grupės kraujas. Ją turėjo tik vadinamosios elitinės grupės, SS kareiviai, nes tatuiruoti buvo pradėta nuo jų. Vėliau ketinta kraujo grupę ištatuiruoti visiems Vermachto daliniams. Kai sovietų nelaisvėje mus pagal šią „Kaino žymę“ atpažindavo ir atskirdavo nuo kitų, „paprasti belaisviai“ nulydėdavo mus baugiais žvilgsniais ir džiaugdavosi, kad jų kailis netatuiruotas. Tik nuo 1948-ųjų vidurio, bent jau kiek prisimenu, SS kareiviai nebebuvo diskriminuojami.
Vienintelis skirtumas: mūsų nepaleido į laisvę, nebent sunkiai susirgus. Dėl sveikatos patikrinimų belaisviai greitai sužinojo, kas tarnavęs SS, o kas Vermachte, tačiau apie tai daugiau nebuvo kalbama. Mūsų sąmonėje visi buvome plennyje, belaisviai. Bėdžiai, tetrokštantys dviejų dalykų: kaip nors išgyventi ir grįžti namo pas savuosius. Kvota truko kelias dienas. Kai pagaliau baigėsi, sėdėjau barake ir laukiau, kol būsiu pašauktas išvykti. Vienas draugas paklausė, ar tik ne į Maskvą mane veš „teisybės ieškoti“. Papasakojo apie du draugus, kuriuos neseniai ten išgabeno.
Tačiau mane su trumpais stabtelėjimais Latvijoje ir Baltarusijoje nuvežė į Klino lagerį, esantį maždaug už 90 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Maskvos, pusiaukelėje tarp Sovietų Sąjungos sostinės ir Kalinino (dabartinės Tverės). Čia pamatėme daugybę geležinkelio linijų, kuriomis rytą vakarą dundėjo ne tik daugybė prekinių vagonų, bet ir modernių, dailių greitųjų traukinių. Ypač populiarios buvo vadinamosios „žydrosios strėlės“, itin dideliu greičiu kursuojančios tarp Maskvos ir Leningrado.
Keli draugai iš paskutinio lagerio „dingo“. Juos išsivedė MVD, sovietų Vidaus reikalų ministerijos tarnautojai. Neoficialūs šaltiniai skelbė, esą kaltino įvykdžius tariamus ar tikrus karo nusikaltimus. Anot gandų, juos neva išvežė į Maskvą tolesnėms apklausoms. Kas dėjosi ten, nesužinojome, nes iš ten retai kas grįždavo ir galėdavo papasakoti. Vienas draugas, kuriam teko ten praleisti keletą savaičių, tačiau apkaltinti jo nepavyko, šį bei tą užsiminė, tačiau išsamiau nepasakojo, todėl tiksliau nieko nesužinojome. Tikriausiai bijojo ilgų Kremliaus rankų, jei prasižiotų.
Tikriausiai bijojo ilgų Kremliaus rankų, jei prasižiotų.
Atvykę į Klino miestelį, pėsčiomis nužygiavome į lagerį. Užtrukome pusvalandį. Tuo keliu vėliau žygiuodavome kasdien, nes dirbti reikėjo mieste. Lageris buvo pamiškėje. Prie sargybos bokštelių ir spygliuotos vielos jau buvome įpratę. Sargybiniai dėvėjo rudas kepures, vadinasi, buvo Raudonosios armijos kariai, o mums reikėjo baimintis dėl duonos kasdieninės. Neseniai pastatytame lageryje buvo daugybė medinių barakų, nuo išorinio pasaulio atskirtų aukšta spygliuotos vielos tvora. Bokšteliuose stovėjo kulkosvaidžiais ginkluoti sargybiniai. Pirmoji mūsų užduotis buvo prižiūrint sargybiniams tempti iš miško rąstus. Pusnys buvo gilios, tai medžius pjaudavome ties sniego paviršiumi – maždaug metrą virš žemės. Nutirpus sniegui styrantys nuogi kelmai turėjo atrodyti baisiai keistai.
Pagrindinė darbo vieta buvo gamykla maždaug už dviejų kilometrų nuo lagerio. Pakeliui į ją kasdien praeidavome pro pamuštą PIII tipo vokiečių tanką. Matyt, stovėjo čia nuo 1941 metų, kai Vermachto kariai buvo prasiskverbę toli į rytus ir atsidūrę maždaug per 40 kilometrų nuo Maskvos. „Linkėjimai iš Vokietijos“, – kaskart šūktelėdavome. Mano darbo vieta buvo katilinės rūsy. Po metaliniu dangčiu stovėjo vagonėlis, tokių gamykloje buvo trys. Į jį priberdavo karštų pelenų, kartais ir žioruojančių žarijų. Kai būdavo pilnas, turėdavau išvežti ir išpilti – išversti arba išsemti. Kad ir kaip ten būtų, dirbti prie karštų pelenų buvo maloniai šilta.
Kai būdavo pilnas, turėdavau išvežti ir išpilti – išversti arba išsemti. Kad ir kaip ten būtų, dirbti prie karštų pelenų buvo maloniai šilta.
Kartkartėmis užsukdavo rusai ir man, malčikui (berniukui), atnešdavo šiek tiek duonos arba cukraus. Užtat lageryje sąlygos buvo labai blogos. Po keletą dienų visiškai negaudavome valgyti. O kai duodavo, tai tik kopūstienės, tai yra šilto viralo su keliais kopūstlapiais ir gabalėliais bulvių. Retkarčiais gaudavome sorų košės. Gerai, jei buvo įmanoma valgyti. Tačiau taip būdavo ne visuomet – o išlepę tikrai nebuvome, prispyrus bėdai, valgėme viską. Košė buvo verdama tik iš druskos ir sorų – daugiau nieko. Prie jos kartais duodavo mažais gabalėliais pjaustytos skrudintos duonos. Kartą sandėliuke aptikau porą jaučių galvų – mums skirtų mėsos atsargų. Buvau baisiai išalkęs, todėl vieną pasiėmęs pradėjau graužti. Staiga ėmė ir nulūžo priekinis dantis. Visą nelaisvės laiką jo taip ir nesutaisė.
Gydytoja rusiškai pasakė: „Vsio rovno (vis tiek) niekas nemato, o juoktis, šiaip ar taip, neturite ko.“ Ir tiek. Buvome nusilpę, todėl ėmė plisti šiltinė. Ligoninės barakas buvo nuolat perpildytas. Ne vienas mirė. Norėdami prasiblaškyti eidavome pas Staude’ę. Tai buvo vienas draugas, kuris neva nuolat sirgo. Kas jam iš tiesų buvo, nežinau. Gal buvo papirkęs gydytojus. Sėdėjo dviaukščio gulto viršuje ir viską stebėjo. Jo neaplenkdavo jokia naujiena. Viską žinojo, suteikdavo informacijos ir dalijo patarimus, savaime suprantama, ne veltui. Mums jo išmintis buvo lyg orakulo pranašystės, dieviškoji apraiška. Tekdavo paaukoti riekę duonos ar šiek tiek machorkos, norint išvilioti iš „Klino orakulo“ naudingos informacijos. Nors jo pranašysčių tiesa labai abejojau, vis dėlto bet koks vilties spindulėlis mums buvo labai svarbus!
Nors jo pranašysčių tiesa labai abejojau, vis dėlto bet koks vilties spindulėlis mums buvo labai svarbus!
Be to, tai buvo šioks toks kasdienybės paįvairinimas. Vakarais, kai sutemdavo, draugai pamažu pasitraukdavo nuo vėstančių krosnių ir sulipdavo į gultus, užeidavo nuobodulys. Urzgiant alkaniems pilvams iškart neužmigdavome. Išmušdavo „Rytų šalių pasakų“ pasakotojų valanda. Pas mus Kline buvo du ar trys vyrukai, kurie šį meną puikiai buvo įvaldę – nors daugelio pasakojimų tikroviškumu dabar labai abejoju. Tačiau anuomet tai nerūpėjo, svarbiausia buvo pramoga. Kai kurie pasakininkai vaizdžiai perteikdavo ištisas filmų scenas, išraiškingai perteikdavo juokingus nutikimus.
Malonumas buvo lyg klausantis įgarsintų knygų. Su didžiausiu susidomėjimu klausiausi iš kilmingos šeimos kilusio Siegfriedo, itin išraiškingai pasakojusio apie Japoniją, kurioje buvo gyvenęs. Jo tėvas dirbęs diplomatu Tokijuje. Prieš karą jis pats, dar studijuodamas žurnalistiką, pradėjęs rašyti trumpus straipsnius bei satyrinius tekstus Japonijos laikraščiams, daugiausia apie Vokietiją ir gyvenimą toje tolimojoje Europoje. Man tai pasirodė įtartina, todėl paklausiau, kuriems laikraščiams rašęs. Šis numojo: „Vis tiek nežinosi...“ Neatlyžau: „Nagi, pasakyk, kuriems.“ Jis nusileido: „Asahi Shimbun“ ir „Tokyo nichi nichi“. Supratau, kad fantazuoja.
Buvau toks tikras, jog išgirdęs keistus žodžius pratrūkau juokais. Kaip ir daugelis kitų draugų, niekada nebuvau lankęsis užsienyje, tiktai per karą. Neturėjome jokio supratimo apie pasaulį, kitų tautų gyvenimą, kalbas, papročius. Todėl egzotiški pavadinimai ir kitoniškos tradicijos mums atrodė kvaili – kaip galėjome kitaip manyti?
Todėl egzotiški pavadinimai ir kitoniškos tradicijos mums atrodė kvaili – kaip galėjome kitaip manyti?
Tačiau jis patikino, kad šie laikraščiai Japonijoje tikrai eina. Šiandien žinau, kad jis buvo teisus, nes bent jau „Asahi Shimbun“ tebeleidžiamas ir užima antrą vietą didžiausių pasaulio laikraščių sąraše pagal tiražą. Į klausimą, kodėl prasidėjus karui nepasilikęs Japonijoje, liūdnai atsakė, jog buvęs jaunas ir naivus. Jis net skubėjęs 1939-ųjų vasarą parvykti į Vokietiją, kad spėtų, kai bus atverstas naujas istorijos puslapis ir prasidės karas. „Ir vis dėlto, – šelmiškai pridūrė, – yra ir teigiama reikalo pusė: kas daugiau lageryje draugams papasakotų tokių neįtikėtinų istorijų?“
Pasibaigus pasakai – tą vakarą pagrįstai tikrais įvykiais – ir užgesus šviesai, dar ilgai apie ją galvojau. Pajutau tolimų kraštų trauką ir gailėjausi dar visiškai nepažinęs nuostabaus pasaulio. Negalėjau suprasti, kodėl jaunuolis nukeliavo per pusę Žemės rutulio, atsisakydamas gyvenimo tolimoje šalyje, vien tik tam, kad kariautų tame žiauriame kare Europoje. Dar prisiminiau, kaip buvome viliojami į šį karą lyg į herojišką nuotykį, kuris pasirodė besąs žudynių košmaras ir baisi apgaulė. Reklaminiai ir propagandiniai filmai, kuriais viliojo mus, jaunuolius, buvo labai įtikinami: juose žygiuodavo šauni kariuomenė – tvarkingos gretos, moderni įranga, nepriekaištingos uniformos. Galvojau apie savo cigarečių dėžučių paveikslėlių kolekciją.
Paveikslėlių būdavo kiekvienoje dėžutėje, jei turėdavome vienodų, keisdavomės su kitais vaikais – kaip šiais laikais vaikai keičiasi futbolininkų nuotraukomis. Gauti tokių paveikslėlių buvo nelengva. Jų būdavo tik geriausių rūšių cigarečių pakeliuose – „Eckstein“, „Juno“ ar „Attika“. Tėvas rūkė tik pigias cigaretes, pavyzdžiui, „Halbe fünf“. Pamatę ką nors atidarant cigarečiųdėžutę bėgdavome paprašyti paveikslėlio. Pakelių su geidžiamais paveikslėliais pavykdavo rasti ir šiukšliadėžėse.
Ėjo serija „Vokietijos kariuomenės manevrai“. Ten buvo vaizduojami tankai, besiveržiantys kareiviai nepriekaištingomis uniformomis. Mums, vaikams, jie paliko didžiulį įspūdį. Dar prisiminiau reportažus apie pirmuosius karo metus iš Lenkijos bei Prancūzijos. Tuomet visi mokėjo šią dainą:
Mano drauge, žygiuojam į vakarus
drauge su bombonešių daliniais.
Net jei kristų geriausi iš mūsų,
nugalėsime priešą tikrai!
Per Masą, Šeldę ir Reiną pirmyn,
pirmyn į Prancūzijos žemes!
