Būtinybė sustoti
„Kokia palaima, kai gali nors truputį pabūti ramiai, niekur neskubėti, pasidžiaugti regimu vaizdu ar pajusti momentą, kurį gyveni. Ir kaip gera, kai stabtelėjimas susijungia su gilesniu žvilgsniu, susimąstymu, atidžiu Evangelijos eilutės skaitymu. Tikriausiai visi tam pritartų, bet… kaip sunku sustoti“, – sakė L.Virbalas
Sekmadienio, taip pat maldos stabtelėjimas, nebuvo dar vienas punktas Tėvo Liongino eilinių užduočių ir bėgimo kalendoriuje. Kiekvieną rytą žvelgiant į atverstą Evangeliją ir būnant su tuo tekstu, atsiverdavo nauji horizontai.
Jam asmeniškai tai būta kitokio laiko, leidžiančio nauju žvilgsniu peržvelgti visą savo gyvenimą. Neabejoju, kad ši knyga, pakvies į dialogą ne tik su savimi, bet ir su Kūrėju, padėdama aštresniu ir jautresniu žvilgsniu perskrosti šv.Rašto tekstus.
Troškimas dalintis išliko
Knygos gimimo priešistorė siejasi su permainomis asmeniniame arkivyskupo L.Virbalo gyvenime. Vyskupo tarnystė neatsiejama nuo kelionių, susitikimų su žmonėmis, pasidalinimo savo mintimis ir atradimais. Atsitraukus nuo nuolatinio judėjimo ir bendravimo ir neilgai trukus persikėlus gyventi į Šiluvą, troškimas dalintis, perduoti tai, kas kyla širdyje, išliko. Pelenų dieną feisbuko paskyroje dvasininkas pasidalino mintimis, kurias sukėlė ši liturginė diena.
„Netrukus atėjo pirmasis Gavėnios sekmadienis ir vėl keletą minčių užrašiau. Pagalvojau, kad iki šv.Velykų dalinsiuosi ir užteks. Sulaukėme šv.Velykų. Kaip dabar nepasidalinti tokią dieną gimusiomis mintimis ir džiaugsmu? Nežinau, ar aš čia pats save, ar Viešpats įtraukė tokiu būdu vis kažkuo pasidalinti su žmonėmis“, – šypsodamasis pasakojo L.Virbalas.
Nebūta nė minties apie knygą
Dar pirmadienį Tėvas Lionginas pradėdavo skaityti sekmadienio evangeliją su atvirumu, ką Viešpats pasakys, kaip prakalbins. „Pirmadienis – nieko. Antradienis – nieko. Trečiadienis – nieko. Viešpatie, nejuokauk, galvodavau. Būdavo taip, kad penktadienį ryte atsiverti ir kad pabirs mintys. Galvoju ir kaip aš taip nemačiau, čia tiek dalykų, o visa savaitė buvo sausa. Tas prakalbėjimas pačiam būdavo netikėtas. Netrukus atsirado pasitikėjimas, nė kiek neabejojau, kad Dievas duos įžvalgų ir ką duos, tuo ir pasidalinsiu“, – pasakojo arkivyskupas.
Paskata rašyti ir dalintis buvo žmonių reakcijos, patiktukai. Matydamas, kad žmonės skaito, laukia, kad tekstai jiems prabyla, jis ėmė matyti tame prasmę. Nutikdavo, kad būnant kažkur kelyje, neturint interneto, savo mintimis jis pasidalindavo tik po pietų ir jau sulaukdavo klausimų iš žmonių. Ganytojas rašė pirmiausiai dėl savęs, neturėdamas tikslo kitiems pamokslauti. Tai, ką skaitė, atrado maldoje ir tai, kas išliko, fiksavo ir kad jo paties stabtelėjimai maldoje suguls į knygą, net minties neturėjęs.
Knyga skirta kasdieniam stabtelėjimui
Šiandien Tėvas Lionginas vėl išgyvena permainų laiką. Kaip žinia, jis paskirtas rūpintis užsienio lietuvių sielovada, tad, laukia trumpesnės ar ilgesnės bėgimo distancijos. „Šiuo metu oro uostas yra lankomiausias objektas sostinėje. Nutinka, kad ten būna du syk per savaitę. Naujos pareigos nebepalieka laiko ir galimybių rašymui“, – sakė Tėvas Lionginas.
Taigi, knygos gimimas, sakyčiau, labai savalaikis ir simboliškas. Kaip mama, išsirengdama į kelionę pasirūpina maistu savo vaikams, taip ir ganytojas L.Virbalas iškeliaudamas į kitą tarnystės vietą, savo avims palieka dvasinio maisto.
Kaip pačiam knygos autoriui, tie stabtelėjimai pirmiausiai buvo malda, o ne rašymas, taip ir mums, skaitytojams, knyga bus greičiau pagalba sustoti ir įsiklausyti į save ir Dievą, o ne įprastinis skaitymas.
Perskaitė blogiausiu būdu
Susitikime su skaitytojais ir piligrimais dalyvavo ir knygos redaktorė Jūratė Grabytė bei korektorė Eglė Gudavičienė. Tėvas Lionginas kalbėdamas apie knygą sakė, kad yra vienas būdas, kuriuo nereikėtų skaityti – tai visos knygos iš karto. Juokaudama redaktorė teigė, kad tuo netinkamiausiu būdu ji perskaitė šią knygą penkis-šešis kartus. „Esu visiškai sugadinta skaitytoja, nes teksto skonio nebejauti. Redaktoriaus toks jau darbas, po kurio laiko reikia sugrįžti prie knygos. Redaguoti yra didelė atsakomybė.
Tekstai – eseistiniai ir jie gali būti visokie. Negali teksto nuglostyti, nes autorius turi teisę į savo stilių ir kalbėjimo būdą. Kai Tėvui Lioginui nusiunčiau pataisymus, nė vienoje vietoje neradau parašyta, kad jis nesutinka. Tokio švento nuolankumo, nesu mačiusi per daugybę darbo redaktore metų “, – apie knygos kelionę dalijosi J.Grabytė.
Darbas, kuris praturtino
E.Gudavičienei teko skaityti knygos korektūrą. Nors korektorės dėmesys skaitant knygą tris kartus buvo sukoncentruotas į kablelius, taškus ir kitus svarbius kalbos ženklus, pasak jos, pabūti su Tėvo Liongino mintimis, išgyventi visus liturginius metus per mėnesį – dovana.
„Dirbdama leidykloje gauni knygą tokią, kokią gauni, ir nebūtinai ji patinka. Buvau tikra, kad tai, ką siūlo Jūratė, tikrai mane praturtins. Po knygoje apmąstytų Evangelijų man tos šv. Rašto ištraukos visai kitaip suskambėjo“, – sakė E.Gudavičienė.
Čia pat kuklumu išsiskiriančią kalbos korektorę papildė redaktorė: „Eglė yra humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto dėstytoja. Jeigu Eglė imasi jėzuitų tekstų, tai jie yra išgydyti visomis prasmėmis“, – šmaikštavo J.Grabytė.
Autoriaus ir tekstilininkė tandemas
Knygos viršeliui autoriaus pasirinktas tekstilininkės Salvinijos Giedrimienės gobelenas „Mažo žmogaus kelionė“ yra taikli ir stipri nuoroda, užuomina į knygos turinį. Daugiasluoksniame tekstilės kūrinyje įausta daugybė semantinių gijų ir dvasinio turinio. Žvelgiant į gobeleną ilgėliau ir atidžiau veriasi vis nauji klodai ir prasmės, lygiai taip, kaip ir skaitant Tėvo Liongino Evangelijų apmąstymus, kur, regis, mintinai žinomi šv. Rašto tekstai atsiveria naujais pjūviais.
Nestebina ir kartu stebina Tėvo Liongino užsispyrimas viršeliui naudoti būtent šį gobeleną. Būta svarstymų, kad knygos viršelis per mažas eksponuoti didelių matmenų kūriniui. Taip kaip tekstilės mene ilgus metus buvo ir tebėra įsigalėjusi dekoratyvumo ir plokštumo tradicija, taip ir skaitant šv. Raštą ilgus metus mus pasiekdavo „dekoratyvus“ ir „plokščias“ jo skaitymas. Tiek tekstilininkė, tiek knygos autorius veria naujas galimybes į tuos pačius dalykus pažvelgti kitaip, kalbina, jaudina, žadina, turtina.
„Man visuomet brangu ne tik ką aš perskaitau, bet ir tai, kaip tekstas rezonuoja manyje, ką sudrumsčia, ką aš pradedu mąstyti, ką manyje pažadina. Viliuosi, kad skaitytojus mano užfiksuoti apmąstymai ir įžvalgos pažadins mąstyti, atrasti savo santykį su Evangelijomis ir tai bus pats brangiausias dalykas“, – sakė L.Virbalas.
Knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas Vilniuje vyks gegužės 23 d. 18 val. Lojoteka. Edukacijos medijų centras, Šv. Kazimiero g. 8, Vilnius
