Senosios Lietuvos sostinės Vilniaus istorija – be galo dramatiška ir sudėtinga. Per šimtmečius miestas keitė šeimininkus, keitėsi gyventojų sudėtis, vyko lietuvių nutautėjimo ir priverstinio nutautinimo procesai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ignalinoje gimęs V. Martinkėnas nuo pat jaunų dienų siekė mokslų. Jis anksti suprato norintis tapti mokytoju ir pasižymėjo tvirta lietuviška savimone, tačiau gyvenimas klostėsi sudėtingų politinių įvykių verpete. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet teisę gyventi savarankiškai teko ginti ir nuo bolševikų, ir nuo lenkų kariuomenės. Įvykiai taip susiklostė, kad po 1920 m. Želigovskio „maišto“ Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo paskelbtas marionetine Vidurine Lietuva, o netrukus inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Čia gyvenantiems lietuviams tai buvo be galo sunkus laikotarpis.
Baigęs lietuvišką Švenčionių gimnaziją, V. Martinkėnas persikėlė į Vilnių, kur mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, paskui studijavo Stepono Batoro universitete (dabartiname Vilniaus universitete). Jis vaizdingai aprašo mokslų ir studijų dienas, dėstytojus, tarp kurių pasitaikė atvirų šovinistų ir lenkintojų. Kartu nušviečiama sunki Vilnijos lietuvių padėtis: areštai, trėmimai, lietuvių draugijų uždarinėjimai, dirbtinės kliūtys siekiant mokslo, net pasitaikančios žmogžudystės. Tačiau neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis lietuvybės puoselėtojai nenuleido rankų ir skleidė gimtąjį žodį. Baigęs mokslus, V. Martinkėnas pats tapo lietuviško jaunimo mokytoju, kartą slapčia lankėsi Lietuvos Respublikoje, o po 1938 m. kovą lenkų iškelto ultimatumo, kai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos tarsi buvo „normalizuoti“, – ir oficialiai.
Tuo tarpu virš Vilniaus, visos Lietuvos ir Lenkijos telkėsi niūrūs debesys. Po 1939 m. rugpjūtį sudaryto Molotovo–Ribbentropo pakto vokiečiai sutriuškino Lenkiją, o Lietuva iš sovietų rankų atgavo Vilnių, tačiau privalėjo įsileisti svetimos kariuomenės įgulas. Lenkinimą pakeitė vis stiprėjanti sovietizacija, kraštą užgriuvo žiaurių represijų ir teroro banga. 1940 m. rugpjūtį Lietuva buvo prijungta prie SSRS. Nepaisant kasdien gresiančio pavojaus būti suimtam ir įkalintam, V. Martinkėnas toliau dirbo mokytoju. 1941 m. birželio pabaigoje į Lietuvą įsiveržė vokiečiai.
Vokietijos ir SSRS karą lietuviai pasitiko su didelėmis viltimis. Po baisaus sovietinio teroro tikėtasi, kad vokiečiai leis Lietuvai atkurti nepriklausomybę. Pirmosiomis karo dienomis kilo prieš sovietus nukreiptas ginkluotas sukilimas, tačiau svajonės atgauti nepriklausomybę žlugo. Naciai nesirengė dalinti malonių, iškart organizavo masines žydų žudynes ir net neslėpė į lietuvius žvelgią kaip į antrarūšius. Tarsi leidę suburti Vietinę rinktinę, tuoj pat pradėjo daryti kliūtis ją apginkluojant ir aprūpinant amunicija, galiausiai likvidavo. Lietuvos vyrai buvo gaudomi ir skirstomi po Vermachto pagalbines tarnybas.
1944 m. frontui artėjant prie Lietuvos, V. Martinkėnas pasitraukė į Kybartus, o iš ten kartu su kitais pasienio gyventojais vokiečių buvo išgintas į Rytprūsius. Čia kurį laiką dirbo pas ūkininką, paskui buvo verčiamas kasti apkasus. Vietovę „išvadavus“ sovietams, tardytas ir netrukus prievarta mobilizuotas į Raudonąją armiją.
Pozicijose ilgai būti neteko. Naujai iškeptas raudonarmietis V. Martinkėnas daugiausia dirbo ūkinius darbus. Vokietijai kapituliavus, autoriaus dalinys buvo perkeltas į Kaukazą. Demobilizuotas 1945 m. gruodį, V. Martinkėnas grįžo į Lietuvą. Aprašydamas tarnybą sovietų kariuomenėje, jis mini visišką betvarkę, purvą ir skurdą, panieką žmogaus orumui ir gyvybei. Grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Kaune, paskui – Vilniuje, prisidėjo prie sovietinės lietuviškos enciklopedijos leidybos.
Šie unikalūs atsiminimai rašyti slapčia XX a. septintajame dešimtmetyje, kai SSRS subyrėjimas ir Lietuvos nepriklausomybė atrodė sunkiai tikėtini. Lengva ir gyva kalba aprašyti V. Martinkėno gyvenimo įvykiai glaudžiai susipina su svarbiais istoriniais įvykiais, palietusiais milijonų žmonių gyvenimus. Knygoje gausu įdomių faktų ir epizodų, miesto gyvenimo aprašymų, vaizdingai atpasakotų santykių su lenkintojais, netašytais raudonarmiečių vadais, verbuoti mėginusiais sovietų saugumo darbuotojais.
Nepaisant begalinės okupacinių režimų kaitos, V. Martinkėnas išliko tvirtas lietuvybės puoselėtojas ir savo krašto patriotas, didžiąją dalį gyvenimo paaukojęs švietimui.
Siūlome knygos ištrauką.
Daug kam iš Lenkijos piliečių atrodė, kad Lenkija kare su Vokietija išsilaikys bent pusę metų. Ilgais vakarais aptemdytame Vilniuje lietuviai svarstė, kaip baigsis Lenkijos ir Vokietijos karas. Lenkijos tragedija mūsų nejaudino. Lenkija buvo mums pamotė! Rūpėjo, koks bus Lietuvos likimas.
Vokiečiai greitai veržėsi į Lenkijos gilumą. Vilniaus lenkų spauda ramino gyventojus, bet nusiraminimui pagrindo nebuvo. Priešo aviacija bombardavo visą Lenkiją, susisiekimas pakriko, krautuvės ištuštėjo, gyventojai kėlė paniką, dar prieš karą Lenkijos vyriausybė gąsdino piliečius vokiečių šnipais. Buvo aplipdytos visos tvoros skelbimais – šūkiais, įspėjančiais piliečius, kad būtų santūrūs, nes šnipai klausosi – „Szpieg słucha“! Žmonės linkę pasiduoti panikai. Daug kam atrodė, kad aplinkui pilna šnipų. Šnipų, be abejo, buvo, tik eiliniai piliečiai jų nepastebėjo. Ilgus metus Vilniaus universitete dėstė profesorius germanistas Erwinas Koschmideris. Tarytum niekas jo neįtarė šnipinėjimu, o karo išvakarėse tas pats profesorius prabilo iš Karaliaučiaus per radiją, ir tuomet Vilniaus lenkams paaiškėjo, kad „pan profesor był prawdziwym szpiegem“ („ponas profesorius buvo pats tikriausias šnipas“)!
Karo pradžioje prie Žvėryno tilto buvo pastatytas priešlėktuvinis sunkusis kulkosvaidis, bet vėliau ir tas pasislėpė. Jis nenumušė nė vieno lėktuvo. Lenkai jaudinosi, kad vokiečiai skraido „bezkarnie“ („nebaudžiami“). Vokiečiai skraidė, bet Vilniaus nebombardavo, tik baidė gyventojus sirenos. Vilniaus lenkų davatkos išsiaiškino, kad Vilnių nuo bombardavimo gelbsti „swięta Matka Ostrabramska“ („Aušros Vartų šventoji Motina“). Norėdamos užsitikrinti ir ateičiai ramybę, jos garsiai meldėsi Aušros Vartų paveikslui: „Matko Bosko, litwinko nasza“ („Dievo Motina, mūsų lietuve“). Būdinga, kad nelaimėje jos pripažino Aušros Vartų paveikslui kažkokias lietuvybės teises, nors prieš karą apie tai nebuvo nė kalbos, visas Vilnius su visais bromais joms buvo „iście polskie miasto“ („grynai lenkiškas miestas“). Nors vokiečiai kol kas nebombardavo Vilniaus, gyventi jame buvo nejauku. Mieste trūko oficialių žinių apie frontą, sklandė visokios nesąmonės, kuriomis lenkai tikėjo (pavyzdžiui, kad anglai atsiųsią lenkams Nemunu savo povandeninius laivus). Apie rugsėjo vidurį vokiečiai pirmą kartą pavaišino Vilnių bombomis ir išmėtė lapelius, žadančius artimiausiu laiku pavaišinti stipriau. Mieste kilo panika. Buvo užmuštų ir sužeistų.
Iki bombardavimo visos Vilniaus lenkų mokyklos ir lietuvių gimnazija dirbo. Mokinių mūsų gimnazijoje buvo mažai, daugiausia miestiečiai, nes kaimų vaikai bijojo per karo suirutę važiuoti į miestą, o ir traukinių eismas sutriko nuo pat karo pradžios. Menkos buvo ir pamokos. Tik pradedi darbą, ima staugti sirenos, skelbia aliarmą, vadinasi, su vaikais teks bėgti į gimnazijos rūsį. Lindėti tekdavo ilgai, po 2–3 valandas. Nuo rugsėjo vidurio ir tas menkas darbas nutrūko. Visame mieste sutriko ekonominis gyvenimas, prarado vertę lenkų zlotai. Niekas tų pinigų nenorėjo imti. Rugsėjo 17 d., keliaudamas arkliu iš Vilniaus į Švenčionis, mačiau, kaip bėgo iš Vilniaus automobiliais tuo pačiu keliu visa lenkų kariuomenė. Sunku buvo suprasti, kur ji bėga. Pabėgėlių sraute pastebėjau ir generolą Lucjaną Żeligowskį. Šis Vilniaus grobikų vadas bėgo be armijos, rodos, į Latviją. Ties Pabrade tas pats pabėgėlių srautas grįžo atgal. Lenkai neturėjo kur bėgti. Pakeliui nei gyvenvietėse, nei laukuose neteko matyti lenkų kariuomenės. Nevažiavo traukiniai. Žmonės būriavosi kažko laukdami. Netrukus pasiekiau Švenčionis. Iš tolo švietė miesto šviesos. Vadinasi, Švenčionyse nėra karo, tad nereikia temdyti. Važiuodamas sutikau voromis traukiančius policininkus. Jie pavargę žygiavo tuo pačiu keliu, tik į priešingą pusę negu aš. Švenčionyse sužinojau, kad Adutiškyje jau yra Raudonosios armijos tankų. Visi laukė jų ir Švenčionyse pasirodant, o laukdami užžiebė šviesas. Suprasta, kad šioje padangėje karo veiksmų nebus. Žmonės kalbėjo, kad daug lenkų bėga į Lietuvos Respubliką. Tikra likimo ironija. 1938 m. kovo 17–18 d. Lenkija atsiuntė Lietuvai ultimatumą, įtūžusios, valdžios sukurstytos minios šaukė „Marsz na Kowno!“ („Žygiuokime į Kauną!“), „Śmierć Liwinom!“ („Mirtis lietuviams!“), o po pusantrų metų daugelis tų pačių rėksnių prašėsi prieglobsčio Lietuvoje. Buvo ir tokių vadų, kurie, atvedę kareivius, patys nusišaudavo, bet į Lietuvą neidavo.
Kai po keleto dienų grįžau į Vilnių, čia jau buvo pilna sovietų tankų ir kariuomenės. Sulaukus naujos valdžios, vėl pradėjo veikti mokyklos. Dabar buvo kiek geriau, nes nestaugė sirenos, neskraidė priešo lėktuvai. Per pamokas dirbome ramiai. Bet štai visi miesto mokytojai gavo kvietimą susirinkti. Didžiulė Vytauto Didžiojo gimnazijos salė prisirinko pilna. Į tribūną išėjo kažkoks Klimovas. Ilga jo palaidinė beveik siekė kelius, auliniai batai dvokė degutu. Kokį jis turėjo karišką laipsnį, neatsimenu, bet iš eilinių kareivų jau buvo išsiritęs. Apžvelgė jis visą salę ir nugalėtojo tonu tarė:
– Nu i nabralosj vas tut do čerta! („Na, ir prisirinko jūsų gyvas velnias!“)
Klimovo prakalba buvo žiauri ir nekultūringa. Nepratusiems klausytis tokių prakalbų šiaušėsi plaukai. Klimovo kalba neturėjo nieko bendro su mokslu ir pamokomis. Jis grasė nušluoti nuo žemės paviršiaus visus sovietų santvarkos priešus, eksploatatorius, buožes, nekilnojamojo turto savininkus, kalbėjo apie kapitalizmo supuvimą, socialistinės santvarkos pranašumą tais pačiais žodžiais, kaip Lietuvių studentų sąjungoje kalbėjo broliai Karosai ir kiti.
Pakalbėjęs kvietė kitus, bet norinčiųjų neatsirado. Klimovas ėmė šaukti mokytojų susirinkimus dažniau, bet prakalbas sakė vis tas pačias. Matyt, vieną tebuvo išmokęs. Kartą, baigęs prakalbą, pasiūlė ir kitiems pasinaudoti tribūna. Išėjo Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Šikšnys ir ėmė aiškinti, kad mūsų jaunimui reikia mokslo, kad per karą sutriko darbas mokykloje, kad lietuviai tikisi, jog sovietų valdžia sudarys sąlygas mokytis, ir t. t. Klimovas atsakė Šikšniui gana šiurkščiai. Girdi, pažiūrėsime pirma, kas jūs, šiokie tokie, ko verti, ar apsimoka jus remti, gal jūs buržujai ir pan. Nelinksma buvo klausytis Klimovo kalbų. Netrukus jam teko eiti iš tribūnos. Sovietų Sąjunga Vilnių perleido Lietuvai.
