Savo medžiagą žurnalistas ruošė ne saugiuose biuruose, o pačiose pavojingiausiose susirėmimų zonose, rizikuodamas gyvybe lankėsi tarpusavyje kovojančių skirtingų pusių stovyklose.
Sprendimą vykti į Ukrainą Hallas priėmė 2022 m. vasario 24-ąją – Rusijos invazijos dieną, būdamas Vašingtone. Trumpai pasikalbėjęs su žmona, jis per Londoną, Paryžių ir Varšuvą atvyko į karo krečiamą šalį. Pasienyje jį pribloškė minios pabėgėlių. „Tai buvo širdį veriantis vaizdas. Kūdikiai verkė, išsigandę vaikai glaudėsi prie tėvų. Viešpatavo baimė, pasimetimas ir pyktis – pyktis ant Putino, taip pat ant Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės už tai, kad jos nesiėmė daugiau priemonių jam sustabdyti.“
Iš pradžių autorius dirbo Lvive, tačiau netrukus jam pasiūlyta vykti į Kyjivą. Tomis dienomis rusai jau buvo Ukrainos sostinės priemiesčiuose, ir niekas nebuvo tikras, ar ukrainiečiams pavyks išlaikyti sostinę. Kelionė iš Lvivo pro blokpostus ir nuolatines patikras truko 20 valandų.
2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakarzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus. Tai buvo sudėtinga operacija, ir ne tik dėl sunkios Hallo būklės. Tarp Kyjivo ir Lenkijos buvo šimtai kontrolės punktų, ir visuose juose buvo paskelbtas aukščiausias pavojus. Be to, rusai kontroliavo oro erdvę ir galėjo atakuoti bet kurį transportą. Buvo neaišku, ar apskritai pavyks ištrūkti.
Skaitant daugybės žmonių, gyvenančių skirtingose pasaulio šalyse, bet susivienijusių tam, kad jis būtų išgabentas į saugią vietą, liudijimus, atsiskleidžia stulbinantis sudėtingo komandinio darbo ir atkaklumo paveikslas. „Gulėdamas ten galvojau, kad man būtina grįžti namo ir pamatyti savo šeimą. Taip ir nutiko dėl didžiulės žmonių paramos, geros valios ir pagalbos“, – vėliau kalbėjo Hallas.
Ši knyga – tai įspūdingas, sukrečiantis ir jaudinantis autobiografinis pasakojimas apie šeimą ir draugus, apie gyvenimą ir gijimą, apie tai, kaip reaguoti į išbandymus, kurių niekada nesitikėjai. Vos pasirodęs Benjamino Hallo kūrinys iškart atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąrašo pirmoje vietoje.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.
Siūlome knygos ištrauką.
Pirmoji garsi istorija, su kuria dirbau bendrovėje „Fox News“, buvo 2015 m. lapkričio mėn. įvykiai Paryžiuje. Man paskambino ir liepė atvažiuoti į studiją, vos tik pasirodė žinia apie prasidėjusius koordinuotus islamo teroristų išpuolius Paryžiuje ir jo priemiestyje Sen Deni. Per teroro siautėjimą žuvo 130 žmonių, tarp jų 90 žuvusiųjų per skerdynes Bataklano teatre. Tai buvo daugiausia aukų pareikalavę išpuoliai Prancūzijoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Į Londono biurą atvykau 20 val. ir maždaug dvylika valandų be pertraukos dirbau tiesioginiame eteryje: kalbėjausi su įvykių vietoje Paryžiuje esančiais asmenimis, klausiausi naujų pranešimų, koordinavau apžvalgą ir beveik be perstojo tiesiogiai komentavau, kas vyksta.
Kai viskas baigėsi, jaučiau, jog tai buvo labiausiai jaudinantis, kraują kaitinantis, neįtikėtinas dalykas, kokį kada nors esu daręs kaip žurnalistas.
Netrukus po to „Fox News“ išsiuntė mane į Belgijos sostinę Briuselį toliau rengti reportažų apie išpuolius Paryžiuje. Kai kurie iš užpuolikų atvyko iš Briuselio, todėl turėjau ieškoti informacijos apie juos. Kaip tik tada supratau, kad esu „Fox News“ korespondentų sąrašo gale, nes visi geriausi žurnalistai buvo Paryžiuje, maždaug už 300 kilometrų į pietvakarius nuo Briuselio. Žinojau, jog bus sunku rasti pakankamai įdomios medžiagos reportažui, kad galėčiau konkuruoti su Paryžiuje dirbančiais vyrukais ir patekti į eterį. Taip ir buvo. Penkias dienas nesėkmingai ieškojau tinkamos istorijos. Galiausiai nuvykau į Molenbeką, labiausiai musulmonišką Briuselio rajoną ir Belgijos islamo centrą. Buvo žinoma, kad kai kuriose iš daugiau nei dvidešimties ten esančių mečečių lankosi teroristai. Vakarų žurnalistams tai buvo pavojinga vieta – buvau girdėjęs istorijų apie dažnai apiplėšinėjamus arba gąsdinamus korespondentus. Tipiškas atsakymas į žurnalistų klausimus čia buvo: „Vyruti, atimsime iš tavęs fotoaparatą ir iškaršime tau kailį.“
Molenbeke su prodiuseriu Bazu ėjome iš vienos mečetės į kitą, klausinėdami, ar kas nors pažįsta vieną iš Paryžiaus užpuolikų Salahą Abdeslamą. Galiausiai užėjome į mečetę, kuri buvo įsikūrusi vienoje tamsioje akmenimis grįstoje gatvelėje. Pro dvejas dideles dvivėres duris įėjome į nedidelę patalpą ir ten laukėme, kol pro mus iš maldų salės ėmė eiti tikintieji su takijomis. Kiekvieno praeinančio paklausiau, ar pažįsta Abdeslamą (jie visi kalbėjo prancūziškai, aš taip pat). Dauguma jų liepė mums nešdintis iš mečetės. Pagaliau vienas vyras stabtelėjo ir pasakė, kad turi draugą, kuris pažįsta Abdeslamą. Mes jo nepaleidome, kol jis neįtikino savo draugo susitikti su mumis netoliese esančioje mažytėje kavinukėje.
Susėdome su šiuo vyru ir jo draugu kavinėje tarp be perstojo rūkančių tunisiečių imigrantų, ir aš ėmiau jo klausinėti apie Abdeslamą. Daugelis žmonių, į kuriuos kreipiuosi kaip žurnalistas, iš pradžių atsisako apskritai su manimi kalbėtis, tačiau šis vyriškis buvo itin plepus ir atskleidė neįtikėtinų dalykų. Jis tiksliai žinojo, kaip Abdeslamas radikalizavosi ir kodėl įvykdė išpuolius. Buvau rengęs daugybę reportažų apie tai, kaip visoje Europoje mečetėse radikalizuojami žmonės, ir Abdeslamo istorija visiškai atitiko šį modelį.
Mums besikalbant, vienas gretimai sėdintis vyras pasilenkė į priekį ir mums tarė:
– Jie žudo mūsiškius, todėl mes žudome jūsiškius. Dantis už dantį.
Į pokalbį įsiterpė ir kiti, pakartodami vyro mintį. Šių musulmonų akimis, išpuoliai Paryžiuje buvo ne tik pateisinami, bet ir teisingi. Kai savo filmuotą medžiagą parodėme „Fox News“ prodiuseriams, jie buvo priblokšti, kad tokioje modernioje šalyje kaip Belgija paprasti žmonės gali taip teigiamai vertinti šiuos išpuolius ir taip palankiai žiūrėti į teroro bei smurto naudojimą. Reportažas, kurį parodėme per televiziją, nustebino ir žiūrovus, o „Fox News“ vadovybė atkreipė į jį ypatingą dėmesį. Po savaitės mane perkėlė į Paryžių.
