Prieš trejus metus pasauliui minint 200-ąsias kompozitoriaus Fryderyko Chopino gimimo metines, Lietuva neliko nuošaly. Tarp gausybės renginių Vilniuje buvo surengta ir Tarptautinė mokslinė konferencija „Chopino recepcija šiuolaikinėse lenkų ir lietuvių muzikinėse kultūrose“, skirta Chopino muzikos gyvavimo pavidalams XX ir XXI amžiuose – nuo klasikos iki džiazo ir baleto scenos (programos autoriai – muzikologai Rūta Stanevičiūtė (Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija) ir Krzysztofas Droba (Krokuvos muzikos akademija).
Įvairialypė konferencijos medžiaga tapo pagrindu 2012 m. išleistai knygai „Vilniaus intermezzo. Chopinas ir Lietuva, 2010“ (sudarytoja Beata Baublinskienė, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2012). Joje dešimt lietuvių ir lenkų muzikos tyrinėtojų pateikia savo įžvalgas apie Chopino muzikos reikšmę ne tik savo kraštų kultūrose bei plačiau Europoje, bet ir paneigia kai kuriuos mitus apie Chopiną (pvz., kad jam nerūpėjo religija), iškelia drąsius teiginius (galbūt Chopinas buvo pirmasis džiazistas?). Ypač reikšminga knygos lietuviškoji dalis, mat Chopino kūrybos atspindžiai Lietuvos muzikoje iki šiol nebuvo giliau tyrinėti.
Lygia greta „Vilniaus intermezzo. Chopinas ir Lietuva, 2010“ dokumentuoja du dešimtmečius gyvuojančių lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijų tradiciją, pradėtą dar Nepriklausomybės priešaušriu 1989 metais. Knyga dedikuojama didžiausiam šių laikų Chopino kūrybos žinovui, Krokuvos muzikos akademijos profesoriui ir daktarui honoris causa, devyniasdešimtmečio sulaukusiam muzikologui Mieczysławui Tomaszewskiui. Jo straipsniai pradeda ir užbaigia knygą.
Straipsnyje „Fryderykas Chopinas ir tikėjimo klausimai“ remdamasis kompozitoriaus laiškais M. Tomaszewskis paneigia klaidingą Chopino – abejingos religijai asmenybės – įvaizdį ir net daro prielaidą, kad kompozitorius galėjo būti sukūręs religinių opusų. Antrasis straipsnis „Apie Chopino dainas jo epochos kontekste“ atskleidžia lenkų fortepijono genijų kaip savitą romantinių dainų autorių.
Lietuviškos šopenistikos giją svariai nubrėžia neseniai Anapilin išėjusio pianisto, profesoriaus Eugenijaus Ignatonio (1935–2013) tekstas „Chopino interpretacijos keliai Lietuvoje“ (pradedant XIX a. Varšuvoje studijavusiu vienu savičiausių lietuvių pianistų Ignu Prielgausku ir baigiant jaunųjų Lietuvos atlikėjų darbais).
Chopino atspindžius lietuvių kompozitorių kūryboje nagrinėja muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Gražina Daunoravičienė tekste „‘A la Chopin’ (J. Gruodis) versus ‘I Like Chopin’ (V. Bartulis)“. LMTA profesorė Audronė Žiūraitytė pranešime „Saviti Chopino muzikos atspindžiai lietuvių kompozitorių kūryboje“ (skaitytame Chopinui skirtame tarptautiniame kongrese Varšuvoje) aptaria Osvaldo Balakausko, Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio Chopinui skirtus kūrinius, į dėmesio lauką įtraukia ir pianistės Šviesės Čepliauskaitės inicijuotą naujų kūrinių projektą.
Chopino muzikos pavidalus anapus klasikinės muzikos scenos aptaria lenkų muzikologas Andrzejus Mądro („Chopinas lenkų džiaze“) ir knygos sudarytoja B. Baublinskienė („Šokame Chopiną: Johno Neumeierio baletas ‘Die Kameliendame’. Tarp operos, baleto ir kino“). A. Mądro nagrinėja garsių džiazo pianistų Andrzejaus Jagodzińskio, Leszeko Możdżero, Kubos Stankiewicziaus ir kitų atlikėjų „parafrazes“, dėl kurių Chopino kūriniai pradeda funkcionuoti kaip vadinamieji džiazo standartai. Bei paaiškina, kodėl Chopinas pavadintas „pirmuoju džiazmenu“ (pasak dainininkės Urszulios Dudziak). B. Baublinskienė gilinasi į Chopino muzikos, pagal jo kūrinius sukurto baleto „Dama su kamelijomis“ ir tuo pačiu Alexanderio Dumas (sūnaus) siužetu parašytos Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“ sąsajas.
Apie tai, kaip Chopiną suvokia, juo žavisi arba jį atmeta, modernieji lenkų kompozitoriai, savo straipsniuose kalba Krzysztofas Droba („‘Chopinspira’, arba Chopinas šiuolaikinių lenkų kompozitorių savimonėje“) bei Krokuvos muzikos akademijos profesorės Małgorzata Janicka-Słysz („Szymanowskis apie Chopiną“) ir Teresa Malecka („Henrykas Mikołajus Góreckis ir lenkų muzikos tradicija: Vaclovas Šamotulietis, Chopinas, Szymanowskis, lenkų liaudies ir bažnytinė muzika“). O pirmos Chopino monografijos danų kalba autorė Eva Maria Jensen aptaria „Chopino recepcijos istoriją Danijoje“, ją vadindama recepcijos stoka. Mat Chopino populiarumui Danijoje užkirto kelią įtakingas kompozitorius Carlas Nielsenas (1865–1931), nemėgęs „šiaurietiško mąstymo būdo“ neatitinkančios romantinės muzikos ir koncertuojančius pianistus laikęs cirko artistais.
Knygos įžangoje taip pat pateikiamas pokalbis su Chopino jubiliejinius renginius koordinavusio Lenkijos instituto Vilniuje direktore dr. Małgorzata Kasner, o knygos prieduose – Chopino metų renginių Lietuvoje suvestinė. Prieduose taip pat yra straipsnių santraukos lenkų ir anglų kalbomis bei autorių biografijos. Knygos leidybą parėmė Kultūros rėmimo fondas.
Anot knygos recenzentės, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorės Magdalenos Dziadek, knygos „Vilniaus intermezzo“ vertę lemia „įdomūs pasirinkti žiūros taškai, dėmesys platesniam kultūros kontekstui. Dažnas autorius, kompetentingai pateikdamas medžiagą, demonstruoja ir nemenką literatūrinę meistrystę.“ Pasak M. Dziadek, ši knyga gali sudominti ne tik įvairių humanitarinių interesų skaitytojus, bet ir tapti parankia medžiaga humanitarinių krypčių studentams.
Knygą „Vilniaus intermezzo. Chopinas ir Lietuva, 2010“ galima rasti Vilniaus knygų mugėje „Litexpo“ parodų centro 5 salėje, Muzikos leidėjų vitrinoje, stendo Nr. 5.A09.
