KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Knygos anatomija pagal Agnesą Kenešytę-Gricę
Pradžia
Pradėsiu nuo to, kad savo pirmąją knygą „Sulaukti aušros“ rašiau (tiksliau, kūriau) apie dešimt metų. Idėja gimė dar mokyklos suole, o pati istorija vystėsi, kito ir patyrė sąstingį gal milijoną kartų. Kai netikėtai išsipildė gyvenimo svajonė parašyti ir išleisti knygą, pagalvojau: „O kas toliau?“ Ar tai buvo atsitiktinumas? O gal paprasčiausia sėkmė?
Džiaugiausi, kad noras kurti niekur nedingo, tačiau visai netroškau ir toliau rašyti vėžlio greičiu. Suprantu, kūrybinio proceso dažnu atveju nepaskubinsi, bet aš turiu bjaurią savybę – retai užbaigiu pradėtus darbus. Man tiesiog reikia deadline'ų. Žinodama, kada ims svilti padai (degti užpakalis), susiimu ir padarau tai, ką reikia.
Tuo metu kaip tik buvo paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės stipendijų menininkams konkursas. Tai buvo puiki proga įrodyti sau ir kitiems, kad iš tikrųjų galiu rašyti. Gal net ir visai neblogai. Idėją jau turėjau ir ji užgimė visiškai natūraliai.
Patirties rašyti paauglių auditorijai jau šiek tiek yra – liuks. Su auditorija aišku.
Klaipėda, mano gimtasis miestas, buvo puikiai pažįstamas – super. Turėjau istorijos aplinką ir dar vieną argumentą, dėl ko turėčiau gauti stipendiją.
Pažinojau profesionalų plaukiką, kuris iš dalies įkvėpė istoriją. Ačiū tau, Simonai Bili.
Bijodama, kad vėl užstrigsiu rašydama istoriją, nuo A iki Ž susidėliojau visą siužetą ir užpildžiau paraišką.
Stipendiją gavau. Nebeturėjau kur dingti. Todėl kibau į darbus.
Pasiruošimas
Nors plaukti moku, iki profesionalios plaukikės man toli. Atrodė nesąžininga jaunos plaukikės patirtį laužti iš piršto, todėl ėmiau ieškoti pagalbos. Taip jau gyvenime susiklostė, kad teko susipažinti ir pažinti dabar jau buvusį plaukiką Simoną Bilį – olimpietį, pasaulio plaukimo čempioną. Jis nepatingėjo ir „sukalė“ man kelių puslapių rašinėlį apie treniruotes, traumas, varžybų sezoną ir patiriamą krūvį. Jo įžvalgos ir patarimai labai palengvino rašymo procesą.
Žinoma, gūglas šiais laikais nepamainomas pagalbininkas. Ne kartą tikslinausi, kokie būna baseinų ilgiai ar plaukimo stiliai. Jutube daug kartų žiūrėjau plaukimo varžybas, vertinau sportininkų judesius, mąsčiau, kaip juos tinkamai aprašyti. Iki pat šiol nesuprantu, kaip anksčiau rašytojai kurdavo šalia neturėdami šių dienų technologijų!
Veikėjai
Knygos veikėjai nėra įkvėpti konkrečių žmonių. Žinoma, sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas turi būdo ar išvaizdos bruožų, kurie tinka per gyvenimą sutiktiems žmonėms. Pati ilgą laiką dirbau su jaunimu ir turėjau progą geriau juos pažinti. Kadangi gyvenu Palangoje, anksčiau teko dirbti „Palangos vasaros parke“ ir iliuzijų name „Eureka“.
Vasaros sezono metu darbdaviai priimdavo jaunuolius, o man tekdavo palaikyti tvarką ir įsitikinti, kad jie tinkamai dirba. Stebėjau, kas įkvepia jaunimą, kokius lūkesčius kelia artimieji, kokį gyvenimo kelią pasirenka jie patys. Turbūt taip ir susidėliojo tie veikėjai – lyg mano pažintų žmonių mozaika.
Aplinka
Ak, ta Klaipėda. Kaip ir minėjau, jau prieš pradėdama rašyti žinojau, kad veiksmas vyks uostamiestyje. Turbūt „Purslus“ įdomiausia skaityti tiems, kurie pažįsta Klaipėdą, nes kiekvienas gali atpažinti konkrečias vietas. Pagrindinė knygos veikėja Jogailė lanko Vytauto Didžiojo gimnaziją (mes vadinam VDG), kurią lankė mano tėtis, pusbrolis ir pusseserė, o gyvena ji Mokyklos rajone, kuriame anksčiau gyveno mano močiutė. Danės skveras, kurį Jogailė kone kasdien pereina, man pažįstamas nuo gimimo. Net turiu nuotrauką, kurioje mama vežioja mane po skverą vežimėlyje.
Tie, kurie skaitė „Purslus“, juokiasi iš paminėto 8-o autobuso, nes jis puikiai žinomas visiems klaipėdiečiams – maršrutas driekiasi per visą miestą, juo galima lengvai pasiekti pagrindinius prekybos centrus „Akropolį“ ir „Molą“. Plėtoti veiksmą pažįstamoje aplinkoje ir malonumas, ir iššūkis. Smagu, kad skaitytoją galiu vesti gerai žinomais keliais, tačiau turiu nepamiršti, kad ne visi pažįsta miestą, todėl, kas man atrodo savaime suprantama, kitam gali atrodyti visiškai svetima.
Siužetas
Kadangi „Purslams“ parašyti turėjau laiko rėmus, iškart susidėliojau istorijos siužetą. Taip man buvo lengviau rašyti, nebuvo jokių baisių strigimų. Nors knyga nedidelės apimties, siekiau apimti tokias temas kaip vienatvė, artimųjų spaudimas, šeimos santykiai, meilė, savęs ieškojimas. Nors, kitaip nei Jogailei, man nebuvo keliami tokie milžiniški lūkesčiai, ilgokai užtruko, kol pati radau savo kelią. Tiesą pasakius, vos prieš pustrečių metų. Todėl puikiai suprantu, kai imi savęs klausti, „ar tai iš tikrųjų tai, ko aš noriu?“
Knygoje yra viena scena, kurioje pagrindinė veikėja pamokoje pasirodo be mokyklinės uniformos, už tai visos klasės akivaizdoje patiria gėdą, nes mokytojui tiesiog patinka kabinėtis. Iš tikrųjų turėjau tokį mokytoją. Su visa pagarba, mokytojau Stonkau, esate tikras perliukas. Niekas nenorėdavo atsidurti jo radare, nes iškart gaudavo pravardę ir šūsnį ironiškų komentarų.
O štai mintį, kad Jogailė patiria nemalonias trenerio priekabes, davė JAV gimnastikos skandalas, kai paaiškėjo, kad daugybė sportininkių patyrė gimnastikos rinktinės gydytojo seksualinę prievartą.
Dar viena širdžiai artima scena, kai Jogailė susipažįsta su vaikinais ir kartu žaidžia krepšinį. Nors krepšinio nežaidžiu, paauglystėje lankiau tinklinį. Kadangi gyvenau prie stadiono, kuriame buvo tinklinio aikštelė, daugybė vasaros vakarų praleisti būtent ten. Susirinkdavo rajono jaunimėlis, kartais prisidėdavo ir gaisrininkai (aikštelė buvo jų). Žaisdavome, kol sutemdavo ir buvo visiškai nesvarbu, varžosi vaikinai ar merginos, suaugę ar jaunesni. Prisimenu tai kaip vienas geriausių gyvenimo dienų.
Na ir, žinoma, vieta, kai Jogailė ant batuto susižeidžia koją. Esu dirbusi didžiausiame batutų parke po atviru dangumi, todėl žinau – susižeisti šokinėjant lengviau nei manome.
Kūrybinis procesas
Namuose rašau retai. Jaukios namų sienos labiau vilioja skaityti nei rašyti. Visa magija gimsta darbe. Labai tikiuosi, kad šito neperskaitys vadovė! Bet ką čia slėpti, turbūt ir taip visi žino. Žodžiu, dirbu Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Vaikų ir jaunimo skyriuje. Įsivaizduokite, viename kampe ant kilimo voliojasi leliukai ir cypauja pypliai, kitame kampe prie kompiuterių įsiaudrinę triukšmauja vaikai, vieni ieško knygų, kiti jas grąžina, dar kažkam reikia konsultacijų. Rašau, aptarnauju, vėl rašau, nueinu tarp lentynų, grįžtu ir vėl rašau.
Nežinau kaip, nežinau kodėl, bet minties nepametu, o triukšmą tiesiog „atjungiu“. Kartais pagalvoju, kad tyloje net nemokėčiau rašyti. Esu dėkinga kolegėms už palaikymą, už mano juodraščių vertinimą ir patarimus. Kaip sakome, esame beveik šeima. Kaip ir tikroje šeimoje visos esame skirtingos ir savaip išprotėjusios, bet visuomet palaikome viena kitą.
Knygos veikėjai nėra įkvėpti konkrečių žmonių.
„Purslai“ gimė maždaug per pusmetį. Nors nebuvau įsipareigojusi išleisti knygos, jaučiau, kad istorija iš tikrųjų gali praversti jauniems, savo kelio dar tik ieškantiems žmonėms. Gal net ir jų tėvams. Todėl nusprendžiau pabandyti tapti ne vienos, o jau dviejų knygų autore. Nors tikėjausi, kad po pakankamai sėkmingo debiuto bus bent kiek lengviau išleisti knygą, leidyklos davė neigiamą atsakymą arba iš jų atgalinio ryšio išvis negavau.
Ir vėl imu save peikti. Turbūt prastai rašau. Arba istorija išvis neįdomi. Kas aš tokia, kad apskritai lyginčiausi su Lietuvos rašytojais sunkiasvorių kategorijoje? Bet juk daugiau nieko, be rašymo, nemoku – nepiešiu, nedainuoju (neduok Dieve), negroju, nelipdau…
Tačiau buvo žmonių, kurie neleido savimi abejoti. Todėl stipendijos pinigus investavau į redaktorę, korektorę ir spaustuvę. Pati susimaketavau viršelį. Pati sprendžiau, ant kokio popieriaus spausdinti (vis dar neturiu žalio supratimo apie gramatūrą). Pati sprendžiau, sutikti ar nesutikti su siūlomais teksto keitimais. Kol „Purslai“ įgijo fizinį pavidalą, patyriau begalę pirmų kartų. Mokiausi. Bet labiausiai džiaugiausi tuo, kad už knygos sėkmę ar nesėkmę buvau atsakinga tik aš pati. Niekas kitas.
Taip ir atsirado tas juokingas 150 egzempliorių tiražas. Nepardaviau nė vienos knygos – visas išdovanojau artimiesiems ir bibliotekoms. Kūrinį įkėliau ir į internetinę erdvę, kad galėtų paskaityti visi norintieji. Tai buvo mano duoklė skaitytojui.
O vėliau sužinojau apie „Metų knygos rinkimus 2023“. „Purslai“ pateko į paauglių kategorijos knygų penketuką. Oho. Pala, kaip čia taip atsitiko? Ir ką tai reiškia? Ką tai reiškia, supratau visai netrukus. Pasipylė skambučiai, žinutės ir laiškai su klausimais, kur būtų galima gauti knygą. Rodos, per naktį „Purslų“ prireikė visiems. Ir visi kūrinį ėmė narstyti po kaulelį.
Ilgai galvojau, ką turėčiau daryti. Galiausiai apsisprendžiau knygą perleisti. Atnaujintas, didesnis, „Purslų“ tiražas skaitytojus turėtų pasiekti iki vasaros.
Knygos autorės biografija
Agnesa Kerešytė-Gricė
Gimiau 1993.06.13 (visiškas neprognozuojamas Dvynys) Klaipėdoje. Naktį. Jei mama gerai prisimena, maždaug pusę dviejų.
Iki ketvirtos klasės gyvenau ir mokiausi Klaipėdoje, vėliau persikėlėme į Palangą. Baigiau Palangos senąją gimnaziją, laikiau tik du abitūros egzaminus (lietuvių ir anglų). Baigus mokyklą pažymių vidurkis buvo 9.9 (susimoviau su biologija), iš lietuvių brandos egzamino gavau netikėtą šimtuką, su anglų pavyko prasčiau (86 lyg ir). Išlėkiau studijuoti į Jungtinę Karalystę, baigiau International Tourism&Hospitality Management Sanderlando universitete. Per tuos trejus metus išmokau gyventi savarankiškai, dirbau kambarine ir supratau, kad po studijų Anglijoje neliksiu.
Grįžusi į Lietuvą įsidarbinau administratore Radisson viešbutyje, po pusantrų metų kitoje įmonėje tapau projektų vadybininke, dar po metų – iliuzijų namo „Eureka“ direktorės pavaduotoja. Kad ir kaip įspūdingai skamba projektų vadybininkė ar direktorės pavaduotoja, iš tikrųjų darai VISKĄ ir dar už tą viską esi atsakinga.
2020.01.17 gimė dukra Luna. Netrukus prasidėjo pandemija, per ją pagaliau užbaigiau savo pirmąją knygą paaugliams „Sulaukti aušros“. Laimėjusi leidyklos „Alma littera“ organizuojamą paauglių literatūros konkursą supratau, kad metas keliauti man skirtu gyvenimo keliu. Tapau knygas rašančia bibliotekininke, IBBY nare, skaitymo skatinimo propaguotoja, paauglių literatūros festivalio „Juoda-Balta“ mama.
Knygos jaunimui
- „Sulaukti aušros“ (Alma littera, 2021)
- „Purslai“ (Kriventa, 2023)
