Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos anatomija: Jurgos Vilės „Šuo, kuris išeina naktį“

Knygos „Šuo, kuris išeina naktį“ kūrėjos praveria duris į kūrybinius kūrinio užkulisius.
Jurga Vilė ir naujosios knygos viršelis
Jurga Vilė ir naujosios knygos viršelis / Tado Kazakevičiaus nuotr.

KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.

Teksto anatomija pagal Jurgą Vilę

Šunys

Vaikystėje svajojau turėti šuniuką, bet neturėjau. Turėjau draugę Julytę, su kuria vedžiodavom jos didelę baltą laiką Barą. Vis mėginau parsivesti kokį šunį namo, bet visada tekdavo jo atsisakyti. Tiesa, neseniai prižiūrėjome draugo šunį Boltą, kuris man labai priminė Barą ir nerūpestingas dienas lyg iš Astridos Lindgren knygos.

Užtat Andalūzija atseikėjo šunų su kaupu. Jie tiesiog ateidavo pas mus. Kai kurie iš kaimyninių namų, kai kurie, niekad nematyti, užklysdavo ir dingdavo, kiti vis sugrįždavo ar net panakvodavo. Kai kurių vardus žinojom, kai kuriems patys sugalvojom.

Labai gera prisiminti savones bar draugus ir drauges Pero, Pinčo, Negritą, Pistu, Pipą, Tarką, Blankitą, Nubes, Šokaladų trijulę (pienišką, juodą ir baltą)... Su visais jais turėjom savitą ryšį, kai kurių šiandien jau nebėra, kai kurių likimas mums nežinomas.

Rūtos St.-Kaučikienės nuotr./Jurga Vilė
Rūtos St.-Kaučikienės nuotr./Jurga Vilė

Pradžia

Kartą Čiurlionio gatvėje sutikau bičiulį Miką, vaikštinėjantį su šeima. Paklausiau, kur jų šuo Bardas, kurį buvau kokius porą kartų mačiusi. Mikas atsakė: „Bardas išeina tik naktį...“ Ir aš iškart supratau, kad noriu parašyti knygą apie šunį, kuris išeina naktį. Man patiko, kad paminėjus pavadinimą visi, kaip susitarę, klausia: kur jis išeina? Galvojau: skamba paslaptingai. Tą pačią dieną grįžusi namo atsidariau naujos knygos aplanką. Tokių turiu sukaupusi nemažai. Vėlai vakare Mikas atsiuntė porą naktinio Bardo nuotraukų. Ir dar tokį eilėraštuką:

Naktį vaikščiot man geriausia,

Ne dėl barų ar siautulio naktinio.

Esu aš Bardas, tad savo barą jau varde turiu,

Ramiai sau uostau patvorius ir pats save,

Nes bardas – tai tvora ispanų kalboje.

Ir išties: una barda – tvora, o unas bardas – tvoros ispaniškai.

Gerai pagalvojus, šios knygos šuns istorija užsimezgė 2015-aisiais. Tuo metu gyvenome Andalūzijos kaime. Apie tai kartkartėmis parašydavau tinklarašty Baobabas. Štai vienas epizodas iš tų laikų:

Buvo karšta sekmadienio popietė. Pagrindine gatve ėjo procesija, nešina plastikiniais palmių lapais. Basi vaikai laižė ledus. Staiga į procesiją įsimaišė didelis juodas šuo. Lakstė kaip pamišęs, o tikintieji žegnojosi ir varė jį šalin. Pradink, Šėtone, išgaruok. Še tau su alyvmedžių šakelėmis, še per šonus. Orkestras triūbijo kažką panašaus į laidotuvių maršą… Emilis pamatė šunį: mama, žiūrėk! Jau porą savaičių mūsų knyga prieš miegą – apie juodą niufaundlendą Bardą. Šitas ne visai toks, bet... Vaikai apsiavė batus. Šuo nubėgo. Kitą dieną aikštėje vėl jį sutikome. Ir pavadinome Lunes (pirmadienis ispaniškai). Sau, tyliai, be jokių svajų… O luna – mėnulis. Kaip tik pilnas kabojo ir bylojo, kad šunį čia atvežė mašina ir paliko, vietinis asilas jam į sėdynę įspyrė, kažkas metė akmenį, kažkas paglostė. Lunes sulyso, nusilpo, prarado ūpą. Kloė jam pavadėlį užmovė ir ėmė naujo šeimininko ieškoti. Paprašė, kad tam kartui priglaustume. Lunes parsliūkino su mumis namo. Pakeliui dar iš erkių karoliukus susivėrė. Ir prigulė. Terasoje, viename kambaryje, kitame, trečiame… Ten, kur tilpo. Vakarais mums į akis žiūrėjo. Naktimis prie vaikų budėjo. Niekada nelojo. Kai Emilis jojo, paskui arklius bėgti mėgino. Kažkur giliai dar turi gyvybės... Bet melancholija užvaldė jo sielą. Šuo nenorėjo valgyti. Alisa mėgino su juo susitarti, pražiodydavo didelius nasrus ir mažais pirščiukais kišdavo pro dantis vištienos rutuliukus. Lunes juos po liežuviu laikydavo, slapčia išspjaudavo. Išėjo neatsigręždamas, naktį. Ore dar sklando juodo perregimo šešėlio jausmas. O gal tik pasivaideno?

Lunes buvo psichologiškai palūžęs, paniręs į depresiją, niekaip negalėjome jo pralinksminti. Tas mane labai paveikė. O vaikus dar labiau. Jie vis klausinėjo: „Kodėl Lunes toks liūdnas? Ar dėl to, kad jį paliko?“ Bardas kadaise, prieš atsidurdamas pas Miką, irgi patyrė kažkokių blogų dalykų, nuo kurių vis dar mėgina gintis. Išėjęs į lauką vidury baltos dienos jis tampa agresyvus, puola kitus šunis. Ramiai nepasivaikščiosi. Šunys, kaip ir mes, praeitį nešasi su savimi. Kartais ji stipriai slegia ir veikia jų elgesį, nuotaikas. Man pasirodė įdomu prisiliesti prie šios temos.

Valentinos Černiauskaitės iliustracija
Valentinos Černiauskaitės iliustracija

Netrukus po susitikimo su Miku persikraustėme į naujus namus, kuriuose anksčiau gyveno mano kitas bičiulis Paulius su šeima. Jie turi šunį, vardu Mėnulis. Mėnulis daugiausia laiko leisdavo kiemelyje, ten turėjo savo būdą, kurios šeimininkai išsikeldami nepasiėmė. Taip ji ir liko stovėti tuščia, tik su stipriu Mėnulio kvapu ir pilkų plaukų kuokštais kampuose. Kartais įlįsdavau į ją (tilpdavau tik iki pusės), užsimerkdavau... Mėnulis vis dar buvo čia, nors ir nematomas. Prie mūsų vartelių sustodavo kaimynai ir klausdavo: „Kur dingo Mėnulis?“

Tada pagalvojau, kad šuns čia trūksta, bet kadangi neturėjom minties įsigyti savo, šunį išsipjovėme iš medžio plokštės ir nudažėme geltonai, kad šviestų iš toli, lyg pilnatis. Bet šitą Alisa pavadino Bobiu. Kaimynai vėl sustodavo prie vartelių ir džiaugdavosi. Netikras, bet vis šis tas.

Nebegalėjau pamiršti šuns, išeinančio tik naktį. Mintyse jau vadinau jį Mėnuliu. Tai bus visai naujas Mėnulis. Romantiškas, smalsus, šiek tiek melancholiškas, juodas, nors galbūt kadaise buvęs baltas, kas dabar supaisys? Ir taip, jam ant kulnų kartais dar lipa gaisro liepsnos. Prisiminiau laiką, kai Vilniuje supleškėjo nemažai medinių namų. Vienas toks sudegė netoli tėčio namo Žvėryne. Nuėjusi pažiūrėti, radau tik nuodėgulių krūvą. Šalia pastebėjau apdegusią būdą. Ar čia gyveno šuo? Kas jam nutiko?

Veikėjai


Buvo toks Manolo, kurį animaciniam filmui „Nepaprasta Maronos kelionė“ (rež. Anca Damian) sukūrė mano vienas mylimiausių menininkų, knygų dailininkas Brechtas Evensas. Filmas pasakoja apie pasimetusią kalytę. Ji sutinka daug žmonių, bet man labiausiai įsiminė Manolo. Akrobatas, svajoklis. Išlenkiantis taurelę. Manolo priglaudžia Maroną, rūpinasi ja, kaip tik moka. Manolo kūnas fantastiškai transformuojasi: išsitempia, susitraukia, raitosi zigzagais, įgyja įvairiausius pavidalus. Iš pradžių panašiai įsivaizdavau Mėnulio žmogų.

O tada pamačiau Jį, einantį su Mėnuliu gatve. Iš pažiūros – paprastas jaunuolis, nekrintantis į akis. Mieguistas, kiek sukumpęs, kiek sustiręs, kiek didoku švarku. Iki šiol nežinau net jo vardo. Kažkodėl galvoju, kad jis kuria muziką. Tyliai, pats sau. Tokią, kurią reikia nuspėti. Dirba atsiribojęs nuo pasaulio. Gal dar renka ženkliukus. Jis gan seno sukirpimo. Ir truputį prislėgtas. Galbūt irgi kažką prarado? Norėjau, kad ši naktis Mėnulio žmogui būtų lemtinga. Sutikęs Solanžą jis atras ir pamestą save.

Valentinos Černiauskaitės iliustracija
Valentinos Černiauskaitės iliustracija

Kažkas parke uždainavo prancūziškai. Tą balsą iškart atpažinau. Tikrą Solanžą, prancūzaitę, gyvenančią Lietuvoje jau keliolika metų, išgirdau dainuojančią jau seniai, vėliau užkalbinau gatvėje. Ir ką? Staiga rašau apie ją. Nors ne, gal tai ne ji? Solanža? – nedrąsiai paklausiau. Na, ji jau čia. Tiesa, gyvenime – gyvas sidabras, o knygoje... Staiga – tokia slapukė ir drovi. Išdrįstanti dainuoti tik sutemus. Jei ne šią naktį, tai kitą jie vis tiek būtų susitikę. Solanža irgi myli upę. Jiems abiem patinka žiūrėti į tekantį vandenį. Ir Mėnuliui patinka. Veikia raminamai.

Kai pasakojau, kokią istoriją kuriu, vienas draugas paklausė: gal tas tavo šuo – kogis? Kas toks? Galvojau, čia gal veislė ar toks vardas. Pasirodo, Kolumbijoje gyvenančioje kogių gentyje vaikelis, kuriam lemta tapti išminčiumi, auginamas uoloje, o į lauką išeina tik naktį. Taip mokosi matyti širdimi. Man kogiai čia labai tiko. O apie juos mums papasakoja apsiskaitęs benamis, kuris su savimi nešiojasi biblioteką kartoninėse dėžėse. Tiesa, tai jis pakabino nuotraukas ant virvelės, kurias gali pažiūrėti tik pašvietęs prožektoriumi ar žvakės liepsnele. Tokią Beno Šarkos naktinę parodą kadaise lankiau Klaipėdoje. Ir štai ji čia.

Aplinka

Tikriausiai iš pradžių tai buvo Vilnius. Ta pati Čiurlionio gatvė, Vingio parkas, Žvėrynas... Galiausiai Neris išsiliejo į gerokai platesnę upę, o per didelius tiltus ėmė važiuoti traukiniai. Ar tai Valentinos Helsinkis? Tikriausiai ne. Niujorkas iš mano praeities? Paryžius? Lionas? Šiame mūsų sukurtame, bet neatrastame mieste telpa ne vienas miestas. O gal jis egzistuoja tik naktį? Ir nežinau, ar ta aplinka sukonstruota. Gal ją išspinduliuoja Mėnulio sutiktieji? Va, žiurkės ant konteinerių šoka tango, girdite? Benamis dalijasi sukaupta išmintimi, katinas filosofuoja, šiukšlininkai linksmai taško balas, Solanža sukuria romantišką atmosferą, šaligatvio plytelė smalsauja, vaiduokliai šnabžda, ryte išvedami šunys zuja kaip skruzdės skruzdėlyne... Nemažai gyvybės knibžda naktyje. O iš dangaus viską stebi Mėnulio akis. Tikriausiai jau pastebėjot, kad be mėnulių man sudėtinga.

Jurga Vilė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Jurga Vilė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Siužetas

Vaikystėje patikdavo istorijos, apie kurias sakydavo: čia ne vaikams. Arba: tau dar reikia paaugti. Magėdavo tokias išgirsti ar užtikti vyresniems skirtoje knygų lentynoje. Jau vėliau, kai mokiausi Paryžiuje ir dirbau aukle, ėmiau tikėti, kad su vaikais galima kalbėti apie viską. Nesvarbu, kokio jie amžiaus. Ar rašydama galvoju apie vaikus? Iškart žinojau, kad knyga bus skirta ne tik mažiems, bet ir dideliems.

Visada pirmiausia parašau tai, ką turiu parašyti, lyg ne savo ranka. Vėliau, aišku, apšlifuoju, kad būtų aiškiau, nuimu molio, kur per daug, pritaikau, sustyguoju. Retai būna, kad daug perrašinėčiau. Šįkart pasiklioviau nuojauta. Prisimenu, kai pirmąkart skaičiau tekstą apie Mėnulį savo paaugliui Emiliui, jis ėmė grimzti į sapną. Dar sušnabždėjo: „Kas čia buvo? Kur aš? Nu tu duodi, mama...“ Ir nulūžo. Istorijų vis prigalvoju, bet kokią situaciją mintyse paverčiu iliustracijų knyga. Bet kelias iki popierinės knygos gimimo – ilgas. Manau, kad jei istorija išsipildo knygos pavidalu – vadinasi, ji to verta. „Šuo, kuris išeina naktį“ – man dar viena širdžiai brangi knyga, savita, subtili, išjausta, išmylėta. Tikiu, atsiras žmonių, kuriuos ji pasigaus ir nusineš. Užliūliuos lyg plaukiant valtyje, kurią saugiai neša srovė.

Siužetas – lyg koks ponas pudruotu peruku... Sakyčiau, tai dar viena kelionė. Joje susitikimai – pabirę karoliai, kuriuos renku. Kokie jie bus – nežinojau. Sekiau paskui Mėnulį. Mačiau, girdėjau, užuodžiau, ir viską iškart užrašiau. Tekstas beveik nekito nuo pirminio varianto. Pasikeitė dedikacija, nes Miko ir Gabrielės sūnus Jurgis gimė vėliau. Buvau sukūrusi kelias knygos pabaigas. Galiausiai liko ši, su vaikeliu. Kodėl? Nes išgirdau jį dainuojant kartu su mama.

Kūrybinis procesas

Labai norėjau ką nors sukurti kartu su Valentina. Papasakojau jai kelias istorijas, ji pasirinko šitą. Valentina man – neįminta paslaptis. Dėl to su ja dirbti labai įdomu. Knygą įsivaizdavau kitokią (man labai įprasta vizualizuoti savo knygas ir paskui, pamačius iliustracijas, šiek tiek nustebti), bet džiaugiuosi, kad atsivėriau, priėmiau, dėkoju už netikėtumus, už savitą pasaulį. Gal kiek šiaurietišką? Valentina ypač atidi aplinkai. Ji pati lyg laumė, gamtos dukra, bet labai jautriai jaučia ir miestą.

Mačiau jos darbus 2021 m. „Akademijos“ galerijoje vykusioje parodoje „Vilniaus tylos“. Mums abiem miestai – gyvos būtybės. Prieš pradėdama piešti Valentina porą mėnesių keliavo traukiniais, traukiniai atidundėjo ir į knygą. Knygoje atsirado fotografija. Mes abi ją mėgstame. Valentina man priminė juosteles ir stebuklą išvysti vaizdą tik išryškinus jas, laukimo malonumą.

Mėnulis buvo užrašytas per kelias dienas. Rašymas man prasideda dar tada, kai nešiojiesi mintį ir renkiesi siūlus mezginiui. Tik vieną kartą per kelis rašytojos karjeros metus yra tekę atitrūkti nuo visko ir dirbti kasdien pagal griežtą tvarkaraštį improvizuotoje rašymo rezidencijoje. Taip atokiame vienkiemyje sukūriau „Nukritusius iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“. O šiaip stengiuosi kūrybai ištaikyti kelias ramesnes valandas. Bet, kad ir kokios sąlygos būtų, kai tekstas nebegali tverti uždarytas, išsiveržia į lauką. Jau kuris laikas rašau mylimuose namuose, savo kambaryje violetinėmis lubomis, palinkusi prie medinio stalo po lyralapiu fikusu, o už lango siūbuoja įkvepiantys Rojaus sodai. Pro praviras duris įslenka pusiau laukinis katinas su lašu ant nosies ir prašo dabar sukurti istoriją apie jį.

Iliustracijų anatomija pagal Valentiną Černiauskaitę

Stilius

Nuo mažens mėgau paveikslėlių knygas, studijų metais buvau susidūrusi su iliustracijos paskaitomis, domiuosi animaciniais filmais, todėl mačiau begalę skirtingų stilių, būdų, galimybių, kaip galima sumanymą perteikti vaizdu. Šuns, kuris išeina naktį, istorija beveik nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio yra nupiešta pieštuku, retkarčiais panaudojant akvarelinius žymeklius. Pieštukas šiai knygai tiko dėl daugybės priežasčių – dėl savo universalumo, minkštumo, tekstūros, lengvumo, netgi, galima sakyti, nerūpestingumo, nes grafitu nupiešta linija visuomet turės netobulumų. O ir tekstas pilnas netobulumų, nutylėjimų, vietų, kuriose pats skaitytojas turi atsakyti į iškeltus klausimus, paradoksų. Tačiau pieštuką, be abejo, rinkausi ir dėl to, kad tai man širdžiai artima priemonė. Iki šiol žaviuosi jos paprastumu. Priemonės atliepia ir mintį laikytis tam tikros, iš anksto nusistatytos spalvų paletės.

Asmeninio archyvo nuotr./Valentina Černiauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Valentina Černiauskaitė

Tiesa, vienoje vietoje knygoje yra ir analogine fotografija užfiksuotų kadrų. Fotografija, ypač analoginė, tiek man, tiek Jurgai yra artima ir žavi, ji prisidėjo ir prie to, kad ši knyga atsirastų. Prieš keletą metų Jurga apsilankė mano kurtose parodose (Paskui šį tą neaprėpiamo, VDA galerija Akademija ir Vilniaus tylos (kartu su Juozapu Švelniu), VDA galerija Akademija), kuriose naudojau visą šūsnį juostinių fotografijų, paverstų cianotipijomis ar atspausdintų risografijos technika. Aptarinėjant parodas, Jurga užsiminė, jog turi tekstą, kuris tarsi pats šaukiasi tų grūdėtų, lyg rūku dengtų nuotraukų. Pradžioje galvojome, kad jos bus knygos pagrindas. Procesas mus nunešė tolyn, tačiau kuriant nuotraukos visąlaik buvo mano mintyse.

Pasiruošimas

Su Jurga kalbėjomės, tačiau ne apie knygą. Kalbėjomės apie pasaulį, žmones, gyvenimus, istorijas, keliones. Esame pažįstamos keletą metų, turėjau galimybę pastaraisiais metais sekti jos kūrybą, todėl labiau klioviausi savo susidarytu vaizdu apie tai, kaip pasaulį mato Jurga bei kas svarbu šiam tekstui. Atsimenu, gavusi tekstą jį keliskart perskaičiau ir išsirašiau pagrindines nuotaikas, taškus, atmosferą ir persiunčiau Jurgai. Buvo smalsu, ar susikalbame, ar žiūrime į tą pačią pusę. Jurga atsakė, kad įvardinau geriau, negu ji būtų įvardinusi keliais žodžiais. Tuomet supratau, kad galime kartu kurti knygą. Vėliau procese tekstas padiktavo savo nuotaiką, o mano patirtys ir tai, kaip pati perskaičiau istoriją, neišvengiamai susipynė su žodžiais.

Pasiruošimui svarbiausia buvo stebėti – save, aplinką, žmones, vietas. Stebėjimas nugula užrašuose, nuotraukose, greituose eskizuose, pastabose, o kartais lieka tiesiog mintyse, bet yra lygiai tiek pat svarbus. Tai lyg saugykla, kuri kasdien pildosi, informacija nugula vienur ar kitur ir prireikus galima ją surasti, peržvelgti iš naujo. Man pasisekė, nes iš tėvų paveldėjau gerą atmintį, todėl stebėjimas mane įkvepia, stebint galima daug išmokti apie pasaulį, koks jis ir apie ką jis. O tai be galo praverčia kuriant naujus pasaulius, pavyzdžiui, knygose.

Pasiruošimo metu taip pat stengiausi surasti kuo daugiau papildomos informacijos apie juodo šuns pasaulį, kad galėčiau ir pati jame apsigyventi. Pavyzdžiui, knygoje yra vieta apie Kogių gentį, gyvenančią Kolumbijoje, kurioje vaikai, gimę genties išminčiais, auginami uoloje ir išeina į lauką tik naktį. Ši informacija buvo nauja ir man, todėl ieškojau dokumentinių filmų apie Kogių gentį, skaičiau literatūrą apie jų aprangą, įpročius.

Valentinos Černiauskaitės iliustracija
Valentinos Černiauskaitės iliustracija

Veikėjai

Kurdama veikėjus nepuoliau jų piešti nuo pačių pirmų dienų, nesistengiau iškart išvysti viso vaizdo, verčiau pamatyti juos pamažu, detalė po detalės, prisijaukinti. Skaitydama tekstą bandžiau atskirti kiekvieno jų pagrindinius bruožus, motyvaciją bei atmosferą, kokią kuria vienas ar kitas veikėjas. Pavyzdžiui, nuo pat pirmų skaitymų šuo man įstrigo kaip išskirtinai sumanus, protingas, didelę patirtį turintis veikėjas. Nors Mėnulis smalsus ir žaismingas, lengvai galima suprasti, jog tai jau nebejaunas šuo.

Mėnulio žmogus savyje turi melancholijos, tačiau ne slegiančios, o lengvos, tarsi kartu su šuniu stebinčios pro šalį tekantį gyvenimą. Veikėjus kuriant svarbus buvo ir jų tarpusavio ryšys, žmogus ir šuo knygoje tarsi neatskiriami, o jųdviejų ryšys sukuria trečią veikėją – draugystę, be kurios istorija būtų visiškai kitokia.

Kalbant apie gyvūnus, savo gyvenime būtį ir buitį dalinausi su kate ir daugybe mažesnių gyvių: žiurkėnais, šinšilomis, žuvimis, krevetėmis, paukščiais, vėžliais, vėžiais, bet niekuomet su šuniu. Todėl šunų išžiūrėti teko daug, nemažai prireikė ir eskizų, net ir pokalbių su bičiuliais, auginančiais šunis. Gatvėse ėmiau pastebėti visokiausius šunis, kuo jie skirtingi, kaip jie elgiasi. Žinoma, kai kažkam skiri daug laiko, energijos, minčių, galiausiai taip ir nutinka, jog pradedi tam tikrus dalykus pastebėti kur kas greičiau ir dažniau negu seniau.

Aplinka

Knygos aplinka susideda iš daugybės mažų detalių, nuotrupų, vaizduotėje esantys kadrai dažnai persipina su realybėje matytomis vietomis. Nemažą dalį savaičių mano metuose sudaro kelionės, o šių metų balandį ir gegužę, pačiame knygos kūrimo proceso viduryje, keliavome traukiniais po Europą. Du mėnesius be perstojo akyse šmėžavo įvairių miestų ir kaimelių vaizdai, nuo Bulgarijos miškuose esančių vienuolynų, nesibaigiančių Stambulo šviesų iki Provanso laukų ir vijokliais apaugusių Lisabonos kiemelių. Neaplenkė ir Šveicarijos bei Austrijos kalnų vaizdai taip pat radę savo kelią į knygą, o viršelyje ir vidiniuose puslapiuose keliskart atsiranda viaduku lekiančio traukinio elementas. Nors piešiniuose galima rasti nemažai detalių iš Italijos, Prancūzijos gyvenviečių, tačiau gausu elementų ir iš Vilniaus. Versdami puslapius sutiksite ir man asmeniškai be galo dailų fontaną iš Tilto gatvės, esantį Lietuvos istorijos instituto kiemelyje. Fontano centre yra besiskleidžiantis žiedas, esu girdėjusi, jog vilniečiai šį fontaną vadina Žydėjimu.

Verta paminėti, jog kurdama aplinką knygai stengiausi įsiklausyti ir išgirsti, ką sufleruoja istorija, kokia jos nuotaika, kur ji veda skaitytoją. Nebuvo tikslo sukurti vaizdų perteklių naudojant nuotrupas iš kuo daugiau skirtingų vietų, kaip tik priešingai – stengiausi atrinkti, kas padeda istorijai atsiskleisti, kokie elementai leidžia ją pamatyti iš skirtingų kampų išlaikant istorijos vientisumą. O pajutus istorijos tėkmę vaizdai atkeliavo natūraliai.

Siužetas

Vaizdų skaidymo elementą įkvėpė pats tekstas. Šią istoriją nuo pat pirmųjų skaitymų mačiau lyg vientisą liniją, kuri išsišakoja į daugybę mažų gijų – nors ir sekame šuns kelionę vienos nakties metu, tačiau aplankome daugybę vietų, išgyvename nemažai įvykių, kuriuos šis personažas patyrė praeityje, išgirstame daugybę istorijų, kurias kuria antraplaniai veikėjai. Kai pradėjau galvoti apie kadruotę, piešti eskizus, supratau – jeigu liksiu prie vieno, vientiso piešinio vienam atvartui, turėsime atsisakyti daugybės detalių, kurios tekstą praturtina, suteikia jam savastį. O juk būtent šios detalės mane ir užkabino skaitant. Taip kilo mintis puslapį ir atvartą dalinti į keletą laukelių, stop kadrų, tačiau visgi likti arčiau paveikslėlių knygos, o ne prie komikso – tekstas knygoje turi savo apibrėžtą vietą, o laukeliai ne miniatiūriniai. Fragmentuotas vaizdas pabrėžia, jog kelios istorijos vyksta čia ir dabar, vienu metu, juo pasinaudojant galima skaitytojo dėmesį atkreipti į mažiausias detales.

„Šuo, kuris išeina naktį“ – pirma istorija vaikams, kurią teko iliustruoti. Nors tai atrodo savaime suprantama, tik procesui įsibėgėjus atradau, kad vizualiniai sprendimai, kūrybinė laisvė piešiant yra mano rankose. Rašytoja ar rašytojas gali nupasakoti siužetą žodžiais, bet tekste sutikus, pavyzdžiui, žodį namai, šiuos kuria iliustruotojas. Iš begalės variantų reikia pasirinkti konkrečius elementus, jų vaizdą. Visi pasirinkti elementai turi savo krūvį, svorį, istoriją, vaidina tam tikrą vaidmenį.

Tuomet savaime pradeda kurtis paralelinė vaizdų istorija. Visos „tuščios“, tekste neaprašytos detalės, pauzės, tylos yra progos atsirasti vaizdui, įnešti naujos informacijos ir sukurti naujas sąsajas, naujas istorijas. Per jas persiduoda ir tai, kuo gyvena piešiantis žmogus, kas jam svarbu, įdomu, ką jis pastebi. Man svarbu buvo smulkmenos, kurios yra reikšmingos kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, laikrodžio elementas knygos pradžioje ir pabaigoje, šlepetės namuose, skirtingi simboliai. Visa tai atsispyrė nuo istorijos, nes ši be galo gyvenimiška, tarsi koks mėgstamas ir dažnai nešiojamas drabužis, tačiau vėliau išsiplėtė ir išaugo į atskirą, papildomą informacijos sluoksnį.

Kūrybinis procesas

Apie naktį su Jurga kalbėjome jau porą metų, o kai tekstas nugulė popieriuje, abi žinojome, kad knyga turi gimti. Istorija man nuo pat pradžių kažkuo priminė net ne knygą, o filmą, galbūt dėl daugybės fragmentų, o galbūt dėl specifinės atmosferos. Tai ir buvo vienas iš dalykų, kuris paskatino dirbti drauge.

Visas knygos procesas užtruko beveik metus, tačiau skirtingose jo fazėse buvo skirtingos užduotys bei jų intensyvumas. Eskizuoti ir kadruotę kurti pradėjau dar sausį, o pačią juodo šuns istoriją piešiau vasarą, keldavausi anksti, prieš aušrą, stengiausi išlaikyti ritmą dirbdama kasdien. Laikas kuriant labai svarbus, todėl stengiausi jo skirti kuo daugiau, neskubinti savęs ir idėjų srauto, kaip Haruki Murakami sako, būti išvien su laiku. Šiuo metu gyvenu Helsinkyje, o čia – ironiška – nakties vasarą nepamatysi – net ir tamsiausiu paros metu yra šviesos, atrodo, lyg dar tik tems, bet taip ir nesutemsta. Rudenį knygą atidavėme spaudai, po to buvo vizualų ruošimas pristatymams, dirbtuvėms.

Dirbdama prie skirtingų projektų visuomet stengiuosi galvoti apie tai, kas aktualu šiai konkrečiai istorijai, tuomet ir technika dažniausiai atliepia mintį ir idėją, jos keliauja drauge, viena kitos nestabdydamos, nebandydamos pakeisti tos krypties. Vaizdai ir tekstas yra du skirtingi pasauliai, tačiau jeigu jie veikia išvien, istoriją skaitome jau visai kitaip. Nemaža dalis proceso įvyko ir diskutuojant, kalbant su knygos dizainere Inga Navickaite-Drąsute, dažnai ieškojome sprendimų drauge.

Šįmet turėjau nemažą šūsnį skirtingo pobūdžio darbų bei projektų, tačiau vienaip ar kitaip susijusių su vizualaus meno lauku. Pusę savaitės dirbu PUBLICS – meno erdvėje, užsiimančioje renginių organizavimu, kuravimo paslaugomis ir turinčioje išskirtinę meno leidinių biblioteką, kurioje ir praleidžiu daugiausia laiko. Greta kūriau dizainą knygai apie kuratorystės praktikas, vos prieš kelias savaites atspausdintai risografijos technika Hamburge, maketavau žurnalus ir piešiau juodojo šuns istoriją. Bene visą vasarą turėjau atostogas, todėl iliustruodama galėjau susikurti savo rutiną, kasdien daugybę valandų skirti piešimui.

Eskizuota nemažai, o ginčytis teko daugiausia su savimi. Intensyviausi ginčai bei dialogai vyko dar piešiant kadruotę, ieškant priemonių ir istorijos ašies. Vasarą, kai kūriau pačias iliustracijas, viskas vyko greičiau, sklandžiau, aiškiau. Žinoma, buvo pauzių, „duobių“, manau, bet kokiame procese jos neišvengiamos. Man duobes įveikti padeda ritmas, įprotis dirbti kasdien. Net ir sunkiausiomis dienomis lengviau pajudėti į priekį, jeigu žinai savo sukurtas žaidimo taisykles, turi į ką atsiremti. Susikūrus rutiną atrodo, kad ją įsimena ir kūnas, atsiranda veiksmų seka, kuri pasidaro artima ir joje jautiesi drąsiai, žinai, nuo ko pradėti. Tiesa, dirbdama išmokau, kad svarbu ne tik žinoti, nuo ko pradėti, bet ir žinoti, kada sustoti, ką pasilikti kitai dienai. Kartais atrodo, jog tėkmei pagavus gali piešti kad ir pernakt, tačiau suvokimas, kada reikia sustoti, atneša kur kas daugiau aiškumo rytojui. Tuomet mintys būna pilnos vaizdų, dažnai nebereikia galvoti, ko imtis, procesas tęsiasi savaime.

Knygos kūrėjų biografijos

Jurga Vilė

Gimiau 1977 m. kovo 22 d. Vilniuje.

1995 m. baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.

1999 m. paraleliai baigiau prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete ir audiovizualinių menų studijas Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete.

Pagrindinė veikla nuo 2000 m. iki dabar: laisvai samdoma vertėja.

Dabar jau dirbu ir rašytoja, ir edukatore.

Anksčiau teko dirbti režisieriaus asistente filmavimo aikštelėse, koordinatore kino festivaliuose („Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“), kultūrinių leidinių korespondente

(„7MD“, „Literatūra ir menas, „KINAS“), padavėja, senukų prižiūrėtoja, vaikų aukle, prabangių vilų valytoja, bilietėlių plėšytoja kino teatre, gvazdikų augintoja Vilniaus šiltnamiuose, MO muziejaus kasininke...

Knygos vaikams

  • „Sibiro haiku“ (Aukso žuvys, 2017, iliustravo Lina Itagaki)
  • „Švelnumo fabrikėlis“ (You&Oil, 2019, iliustravo Lina Zigmantė)
  • „Chameleono sapnai“ (Tikra knyga, 2021, iliustravo Lina Sasnauskaitė)
  • „Pulpas ir jo žalia koja“ (Tikra knyga, 2021, iliustravo Akvilė Magicdust)
  • „Šuo, kuris išeina naktį“ (700 eilučių, 2023, iliustravo Valentina Černiauskaitė)
  • „Kašalotų radijas“ (700 eilučių, 2024, iliustravo Agnė Nananai)

Valentina Černiauskaitė

Gimiau 1997 metais Kaune, mokiausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje.

Studijavau Vilniuje, Vilniaus dailės akademijoje, Grafikos katedroje. Metus su mainų programa buvau išvykusi mokytis į Helsinkio menų universitetą (University of the Arts Helsinki).

Šiuo metu gyvenu Helsinkyje, dirbu meno, dizaino, retkarčiais iliustracijos lauke, dalyvauju parodose. Užsiimu kūryba, dažniausiai susijusia su publikacijomis, knygomis, žurnalais, savilaida ir dalyvauju skirtinguose jų gyvenimo etapuose – kuriu meno leidinius, iliustruoju, kuriu dizainą, turinį. Su publikacijomis dirbu šioms jau įgavus galutinę formą, pavyzdžiui, organizuoju skaitymus, renginius, parodas, dalyvauju knygų festivaliuose. Helsinkyje rūpinuosi ir PUBLICS meno erdvės biblioteka bei joje vykstančiais renginiais.

„Šuo, kuris išeina naktį“ yra pirmoji mano iliustruota knyga vaikams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs