KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Justiną Žilinską
Idėja
Viskas prasidėjo nuo dviejų kiek susijusių kūrinių. Pirmasis – Martyno Vainilaičio mitologinė poema vaikams „Bruknelė“, kurią išgirdau būdamas dar paauglys, paskui klausiausi plokštelės, tada – be pastangų pusę jos išmokau mintinai, ir iki šiol kartais, kai neužmiegu, ją sau deklamuoju mintyse. Antrasis – tai J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovas“, supažindinęs mane su maginės fantastikos (angl. fantasy) pasauliu, o tada kilo logiškas klausimas – kodėl lietuvių kalba nėra nieko panašaus? Jokios sąmoningos idėjos rašyti knygą ilgą laiką net nebuvo – veikė tik pasąmonė, kol vieną 1998 metų vėlyvo pavasario ar vasaros popietę aš prisėdau prie kompiuterio, ir dar tada į juodą ekraną baltomis raidėmis užrašiau: „Saules zuikuchiai shokinejo ant shalmu ishlinkio...“ (Tuo metu ne visos programos turėjo ir lietuviškas raides.) Pasakojimo stilistika iš karto įgijo Petro Tarasenkos istorinių apysakų pojūtį (dar vieni man labai svarbūs kūriniai, ypač „Pabėgimas“), ir laikotarpį – pseudoistorinę XIV amžiaus Lietuvą.
Pirmoji istorija (dar ne knyga) vyniojosi visiškai intuityviai, smarkiai nutolo nuo pradinės idėjos (kaukai – kaip kunigaikščių slaptoji tarnyba, prasiskverbianti į priešo stovyklas ir nupjaustanti lankų temples), ėmiau žaisti aliuzijomis į kitus literatūros kūrinius (nepamenu, ar jau galėjau būti skaitęs Andrzejų Sapkowskį, gal), ir tiesiog mėgautis to žaidimo džiaugsmu. Ko tik aš ten nepridėjau: Sąjūdžio laikų šūkių („maumas be vandens – maumas be ateities“), savo keistą ryšį su Italija (pradinis pavadinimas – „Opera“), kuris vertas atskiros istorijos... Kurdamas maumą Munamukį, žvygavau iš jo charakterio, ir supratau, kad daug kas mane su juo tapatins.
Vėliau gimė kitos trys pirmąją knygą sudarančios istorijos, kurių kūrimo recepto jau nekeičiau, tik žiūrėjau, kur mane nuves fantazija – ir tada išlindo Kuzia ir Nafania (iš sovietinio animacinio filmuko, nors jie irgi turi literatūrinį šaltinį), ir taip pat ėmė skambėti rimtesnės temos, tokios kaip prievartos kupinas žmonių pasaulis, kur karas – anaiptol ne tik romantiška kova. „Gugis“ tapo žmonių elgsenos stebėtoju, net vertintoju, ir šitas man labai patiko, jaučiausi kuriąs lietuvišką „Šreką“ – knygą ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. Apie tai, kaip nelengvai tekstas tapo knyga, rašiau savo Facebook paskyroje, su ženklu #gugisgiriųkaukas, tad čia nesikartosiu.
Atroji knyga jau buvo daug labiau išprotauta ir mažiau spontaniška. Gal dėl to, nepaisant visos jos sėkmės, aš vis dar labiau džiaugiuosi pirmąja, nors antroji, matyt, yra brandesnė, nes ir aš paaugau, turbūt nedažnai knygą vaikams literatūros kritikė pavadina „fašizmas kažkoks“ (aišku, nėra ten jokio fašizmo, tiesiog moralinis veikėjų veiksmų vertinimas paliktas skaitytojui). Joje daugiau pilkų atspalvių, intrigos, ten ir kartų konfliktas, melo ir manipuliacijos pinklės, bendruomenių sugyvenimo vargai. Aš tikrai jaučiausi paglostytas, kai vienas žmogus ją apibūdino, kad tai – nors ir vaikams, bet „tikras romanas“. Ji – gana sudėtinga, bet vėlgi kūriau labai panašiai: mitologijos peržaidimas, viena kita aliuzija, sugebėjau net teisės peripetijų įpinti.
Pirmosios perleidimas, žinoma, susijęs su tuo, kad su leidykla nusprendėme, kad „Gugio“ nuotykiai turi būti trilogija. Juk koks maginės fantastikos rašytojas be trilogijos? Tad pirmosios perleidimas pranašauja trečiosios pasirodymą ir šie metai (2022) žada būti „Gugio“ metais. Perleidimas, beje, irgi buvo įdomus – mat kai rašiau pirmąją knygą, aš visiškai nesukau galvos dėl skaitytojo. Knygą aiškiai suvokus kaip vyresniems vaikams, supratau, kad kai kurie dalykai ten per daug suaugėliški, tad teko truputį kai ką perdaryti (pavyzdžiui, seksualines užuominas), bet iš esmės su džiaugsmu mačiau, kad kūrinys laiko išbandymą atlaikė.
O štai trečioji, kurią rašau pastaruosius dvejus metus ir kuri iš dalies tapo pandemijos neįgalumo auka, bus paskutinė. Ji – dar truputį vyresniems, dar truputį tamsesnė, ir turbūt bus sudėtingiausia siužetinių linijų ir veiksmo apimties požiūriu. Gugio laukia kelionė į pajūrį (juk koks lietuvis be Palangos, ar ne?), o Pagirių žmonių reikalų sprendimą perims kaukaitė Gražė, jau ir antrojoje knygoje nesitenkinusi epizodiniu vaidmeniu. Tik štai žmonės per retai nori gilintis į kitų būtybių požiūrius ir poreikius, tad nutiks tai, kas sugrąžins visą istoriją į pradžios tašką. Ir nors dabar atrodo, kad žinau, kaip viskas bus, bet esu įsitikinęs, kad kaukai, laumės ir, žinoma, maumas, tars papildomų žodžių apie tai, kas ten dėjosi.
Pasiruošimas
Medžiagos knygai rinkau labai mažai – daugiausia naudojausi savo galvos sandėliuku, kuriame daug visko primesta, nors tekdavo daug ką pasinagrinėti atidžiau, pavyzdžiui, kaip yra pereinami pilies grioviai per šturmą? Kaip nemūrinis statinys galėjo būti baltas? Ir taip toliau. Pirmoji knyga konsultantų neturėjo, bet turėjo keletą draugų, mano nuolatinių pirmųjų skaitytojų, ypač esu dėkingas „ikileidykliniams“ redaktoriams: Gediminui Beresnevičui, Dianai Butkienei ir, deja, neseniai į nebūtį išėjusiai Mirmekai Albai (Linai Burbaitei). Antrojoje knygoje, kadangi daug rašiau apie girias, svarbu buvo ko nors nepripainioti su augalais, kad nepradėtų daryti mišinių iš, pavyzdžiui, Sosnovskio barščio, tai čia šaukiausi į pagalbą ne tik nuolatinius pirmuosius skaitytojus, bet ir gamtininką Marių Čepulį. Beje, antrąją knygą redagavo, o pirmąją iliustravo dar viena ištikima Gugio bičulė – Neringa Dangvydė, irgi, deja, jau dausose. Jos literatūriniai patarimai ir palaikymas buvo itin svarbūs ir pirmosios pasirodymui, ir antrosios kokybei.
Veikėjai
Manęs paties – nemažai, o paralelių su šeima – nedaug. Pora veikėjų pasiskolino pažįstamų bruožus, bet dauguma visgi gimė mano galvoje. Kaip išgalvoti? Dažniausiai pagrindinis galvos skausmas man buvo ne išgalvoti, o sugalvoti, kaip perkurti įprastinį įvaizdį į maginės fantastikos, pabėgti nuo stebuklinės pasakos, sugriauti kanoną. Būtent taip atsirado vergaujantis aitvaras Vipštas, baziliskė Šiuša, visa kipšų bendruomenė antrojoje knygoje. Taip, nesislapstysiu, akivaizdi Sapkowskio įtaka, bet man tai patinka.
Aplinka
Be abejonės, pirmiausia paralelės su visa, kas skaityta, matyta, girdėta. Kadangi labai mėgstu vandenį, net pelkę paverčiu gana jaukia vieta, ir, žinoma, visas gamtinis pagrindas – tai ir mano vaikystės grybavimas miškuose, ir močiutės kaimo pievos, krūmynai, prūdai, be to tiesiog neįmanoma. Situacijos, į kurias įsivelia veikėjai, žinoma, daugiau nuotykinės, „knyginės“.
Maginė fantastika – savitas žanras, jis reikalauja kiek kitokio požiūrio, kiek kitokio pasaulio. Mano pasaulis, kaip jau sakiau, yra pseudoistorinė XIV amžiaus Lietuva. Bet magija ir, pavyzdžiui, jos veikimo principai, skirtumas tarp kipšų ir kaukų magijos, kaip ji ir kodėl veikia, būtybių funkcijų patikslinimas – jau mano daržas. Kai bendrauju su skaitytojais, aš jiems užduodu klausimą: „Jūs žinote, kad kaukas – namų būtybė. Kaip manote, kur gyveno kaukai, kai dar nebuvo namų?“ Arba: „Aitvaras gali į savo kūną susiurbti labai daug, ką siurbė aitvaras, kol jo neprijaukino žmonės?“ Taip vilioju skaitytoją kelti tam tikrus net biologinius ar antropologinius klausimus: pasaulis nepasibaigia žmogaus perspektyva, ir tai yra labai įdomu!
Kūrybinis procesas
Mano kūrybinis procesas ilgas ir nereguliarus. Bent jau buvo. Pirmoji knyga pradžioje rašyta be leidybos perspektyvos, tad ji kurta 1998–2005 metais, antroji, nors ir pradėta dėlioti iš karto, juk tos istorijos galvoje vis sukasi, bet prie jos prisėsta tik, berods, 2015 metais, o pasirodė ji 2017 metais, tada, kai jau tapau „įsileidyklinusiu“ rašytoju, atsirado tas baisus, bet tuo pačiu ir įgalinantis žodis „terminas“. O trečia jau bus visai „termininė“, jau turėjo būti gimusi, bet – COVID-19, kūrybinės duobės ir pan. Bet gal niekas nebesutrukdys pasitikti pavasarį pabaigus paskutinę dalį.
Mano rašymas ilgą laiką buvo pagal principą: rašau, kai degina noras rašyti, kai spaudžia terminas rašyti, rašau bet kur, kur turiu kompiuterį ir kai turiu laiko. O kompiuterį turiu visada, jeigu turiu kuprinę. Vadinasi, galiu rašyti automobilyje, laukdamas gydytojo, užsukęs į kavinę ir pan. Pirmąją knygą pabaigiau jau tapęs jaunu tėčiu, o antrąją iš viso parašiau tam, kad paskirčiau neskaitančiam sūnui, nes tėčio knygas jis bent skaitė. Neilgai. O šiaip – visada rašiau tarp kitų darbų, tik pastaruoju metu pradedu sau paskirti „kūrybines atostogas“ arba grafiką „50 minučių per dieną, nors ir dangus griūva“. Gerai pamenu, kaip gimė istorija apie Gugį ir Vipštą – mes su bičiuliais fantastais iš Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ vasarą turėjome kūrybinių stovyklų, ten skaitydavome savo kūrybą, o kai man atėjo noras nusivežti naują „Gugio“ dalį, aš darbe sėdėdavau iki vėlyvo vakaro, kad tik ją pabaigčiau. (Taip, naudojausi darbo ištekliais, pripažįstu. Bet po darbo valandų!)
Kaipgi be kūrybinių duobių! Man labai dažnai būna – pradedu rašyti su didžiausiu užsidegimu, ir staiga – siena. Daryk ką nori – niekas nesusigalvoja, ugnis išblėsta, ir tada tenka dirbti. Galvoti, stumdyti, keisti veiklas (nuo rašymo prie planavimo, nuo planavimo prie to, kas parašyta, redagavimo, ar kokio klausimo patyrinėjimo). Redaguoju daug, perrašinėju – ne tiek daug, nors, pavyzdžiui, pusę ketvirto pirmosios knygos pasakojimo teko perrašyti, sulaukus pirmųjų skaitytojų pastabų.
Kartais bandau braižytis schemas, dirbti pagal įvairius pamokymus, kartais tai suveikia, kartais – ne. Kartais paprašau žmonos Ramunės – einam, man reikia su tavimi aptarti idėjas, išeiname į mišką, ji – klauso, aš – pasakoju, man irgi ima dėliotis, ji pasiūlo vieną ar kitą dalyką, diskutuojame. Kartais tą aptariu ir su ištikimais pirmaisiais skaitytojais, nors truputį gaila jiems paslaptis atskleisti. Štai ir dabar, turiu apie du trečdalius trečiosios knygos, bet vis dar nesu atsakęs sau į kai kuriuos svarbius siužetinius klausimus, ir stumdau, stumdau, keičiu, žiūriu, ką kur perrašyti, ką kur pakeisti, o to senojo teksto irgi gaila.
Iliustracijų anatomija pagal Gediminą Skyrių
Stilius
Pirmosios knygos (turima omenyje „Kaukas Gugis ir Kerų karas“, kurią Gediminas iliustravo pirmają – aut. past.) įkvėpimo šaltinis buvo pati knyga, jos idėjos. Padarė įspūdį, kad knyga žaisminga, suprantama ir vaikams, bet kartu paliečia sudėtingas temas, kalba apie rimtus iššūkius. Dėl to ir stilių rinkausi tokį tarpinį – tarsi tamsų, bet su veikėjais, kurie gan žaismingi.
Antrojoje knygoje (turima omenyje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, kurią Gediminas iliustravo antrąją – aut. past.) norėjau daugiau spalvų, gyvybės. Iliustracijomis norėjau perteikti gamtos turtingumą, vešlumą, nes veiksmas dažniausiai vyksta laukinėje gamtoje, kuri nelygi, nevienoda.
Tai maginės fantastikos žanras, todėl šiek tiek atsitraukimo nuo realybės irgi reikėjo, todėl ir iliustracijos balansuoja tarp realizmo, tapybos, stilizavimo ir fantastikos. Iliustracijose visada žaviuosi įdėtu darbu: sudėtinga perspektyva, anatomijos išmanymu, detalų gausa, mane toks įdėtas prakaitas stebina. Nors ir mėgstu stipriais pagrindais paremtą stilių, norisi, kad būtų originali idėja, naudotas savitas koloritas ir t.t.
Pasiruošimas
Kiekviename projekte yra įkvėpimo etapas, kai ieškau įvairių dalykų tam, kad originaliau pasižiūrėčiau į tą darbą, kuris prieš akis. Žiūrinėjau gamtos nuotraukas, paveikslus, rinkausi skirtingas nuotaikas, o šaltiniai įvairūs – Google, Pinterest, ArtStation ir t.t. O ir gamtoje pasivaikščioti reikėjo.
Jau senokai esu maginės fantastikos žanro entuziastas, tai matyti ir mano darbuose. Todėl rėmiausi ir tuo, ką esu anksčiau atradęs, kas mane anksčiau įkvėpdavo.
Žaviuosi viduramžiais, pilimis, riteriais, todėl abiejose knygose bandžiau įdėti ir tų detalių, arba bent jau to jausmo, kurį tie dalykai, tie laikai sukelia.
Esu prieš tai ne kartą piešęs ir Lietuvos mitologinius, istorinius veikėjus, vietas (pavyzdžiui, Lizdeiką net kelis kartus), todėl šiek tiek „Gugio“ istorijos, stilistikos jau turėjau savyje ir iki pradėdamas darbą. Kai kurie „Gugio“ epizodai mano galvoje net vyko vietose, kurias piešiau anksčiau, bet kurios tiesiogiai tarsi nesusijusios. Bet to mitologinio, pasakiško pasaulio dalis mano galvoje jau virė.
Veikėjai
Veikėjus tikrai įkvėpė knygos tekstas. Gal šiek tiek pagal save rinkau spalvas, kai kurias detales. Bet, visų pirma, jie turėjo perteikti knygos istoriją. Iš tiesų labai mėgstu kurti veikėjus, tad labai džiaugiausi šia proga, nes ne visuose projektuose to reikia.
Kaip minėjau, esu domėjęsis Lietuvos mitologija, jos veikėjais, todėl šiek tiek žinių jau atsinešiau. Bet kartu daug ko išmokau, daug kuo teko pasidomėti dar. Kuriant veikėjus, viskas prasideda nuo jų žmogiškųjų savybių. Kiek veikėjas savo vidumi ir išore panašus į mane, į mus visus. O tada jau veikėjo asmeninė patirtis, nuotykiai, santykiai leidžia jį paversti kuo nors nauju, įdomiu. Šis principas tinka ir veikėjams, kurie yra žmonės, bet taip pat ir pabaisoms. Mano nuomone, visur siekiame pamatyti save. Ir jei net baisiausioje, žiauriausioje pabaisoje pamatome dalį ko nors žmogiško, įsijaučiame daug labiau.
Aplinka
Manau, kad man artimos vietos visada veikia mano kūrybą. Labai mėgstu rudenį, tad gal tai šiek tiek atsispindi antrosios knygos viršelio spalvose. Stengiausi perteikti ne tik laukinių miškų turtingumą, bet ir baugumą, pirmapradiškumą. Aplinką irgi dažnai vertinu kaip veikėją ir stengiuosi, kad ji turėtų charakterį arba bent jau papildytų kitus veikėjus. Lietuvos miškai, medžiai ir apskritai gamta tam puikiai tinka.
Kūrybinis procesas
Daugiau taisymų, ieškojimų buvo su pirmąja knyga, nes daug kas buvo nauja – istorija, veikėjai, galų gale nesame dar dirbę kartu su rašytoju, susipažinti irgi reikia laiko. Mano darbo principas toks, kad aš dažniausiai pateikiu kelis skirtingus eskizus, iš kurių reikia išsirinkti labiau patinkančią kryptį. Taisymų irgi visada būna ir aš tuo džiaugiuosi. Juk dailininkas, kasdien žiūrintis į savo darbą, daugelio dalykų nebepastebi, todėl grįžtamasis ryšys visada gerai. Duobių, manau, nebuvo, bet taisymo tikrai taip.
Pirmosios knygos iliustracijų kūrimas užtruko ilgiau, nes viskas buvo nauja. Bent savaitės reikėjo paprastam įsijautimui, pagavimui, ko reikia, ir t.t. Antrosios dalies kūryba ėjo šiek tiek greičiau. Sakyčiau, truko apie tris savaites.
Iš techninės pusės procesai buvo panašūs – eskizai, piešimas, taisymas, knyga. Bet stilistika buvo pasirinkta kiek skirtinga, todėl mano darbų aplankas bus įvairesnis, nors „Gugis“ jame du kartus. Darbas dažniausiai vykdavo prie kompiuterio. Pandemija irgi paliko pėdsaką. Mano darbo dienos atrodo gan panašiai. Nors daug kur mėgstu įvairovę, rutina, struktūra man iš tikro šiek tiek padeda dirbti.
Kūrėjų biografijos
Justinas Žilinskas
Gimiau 1974 metų sausio 3 dieną Vilniuje.
Mokiausi 22-oje vidurinėje mokykloje, 1992–1997 metais studijavau Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
Yra tekę dirbti programuotoju, maketuotoju, teksto surinkėju, teisininku, dėstytoju, muzikantu, konsultantu...
Knygos
- „Baladės apie nieką ir tą patį“, eilėraščiai (Eugrimas, 1998)
- „Genomas 3000“ (Eridanas, 2003)
- „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, iliustravo Neringa Dangvydė Macatė (Tyto Alba, 2006)
- „KGB vaikai“, iliustravo Monika Puzauskaitė (Aukso žuvys, 2013)
- „Mano Vilnius mano“, iliustravo Birutė Zokaitytė ir Povilas Vincentas Jankūnas (Aukso žuvys, 2015)
- „Kaukas Gugis ir kerų karas“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2017)
- „Sarbintai“ (Naujas vardas, 2017)
- „Atgal į Vilnių“, iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas (Aukso žuvys, 2020)
- „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2021)
Apdovanojimai
2006 metais išleistas „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ apdovanotas kaip IBBY metų debiutas ir laimėjo Metų knygos nominaciją.
2017 metais išleistas „Kaukas Gugis ir kerų karas“ laimėjo IBBY antrąją premiją, Martyno Vainilaičio premiją ir Metų knygos nominaciją.
Gediminas Skyrius
Gimiau 1981 metų gruodžio 25 dieną Vilniuje.
Studijavau VGTU architektūrą (nebaigta) ir verslo vadybą (baigta), lankiau įvairius kursus. Piešime esu savamokslis.
Yra tekę dirbti: asistentu reklamos agentūroje, vadybininku reklamos agentūroje, kūrybininku reklamos agentūroje, dailininku žaidimų kūrybos įmonėje.
Iliustruotos knygos vaikams
- „Stiklo vaikai“ (Kristina Ohlsson, 2015, Nieko rimto, trilogija)
- „Miestas be padangės“ (Neringa Vaitkutė, 2015, Nieko rimto)
- „Devynetas tamsos nešėjų“ (Neringa Vaitkutė, 2016, Nieko rimto)
- „Vabalas skrenda temstant“ (Maria Gripe, 2016, Nieko rimto)
- „Kaukas Gugis ir kerų karas“ (Justinas Žilinskas, 2017, Aukso žuvys)
- „Miglos vaikai“ (Brandon Sanderson, 2018, Alma littera, trilogija)
- „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ (Justinas Žilinskas, 2021, Aukso žuvys)
