„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos anatomija: Rasos Jančiauskaitės „Namai“

Knygos „Namai“ autorės Rasa Jančiauskaitė praveria duris į kūrybinius kūrinio užkulisius.
Rasos Jančiauskaitės knyga „Namai“
Rasos Jančiauskaitės knyga „Namai“ / Knygos viršelis

KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.

Teksto ir iliustracijų anatomija pagal Rasą Jančiauskaitę

Pradžia

Mintis apie knygą „Namai“ užsimezgė daugiau nei prieš 5 metus. Dar prieš visas mano iliustruotas knygas, kurių šiuo metu jau yra 5.

Magistrantūros studijų pabaigoje (VDA, Grafinio dizaino katedroje), grįžusi iš Italijos, kur mokiausi ISIA Urbino grafinio dizaino ir iliustracijos universitete, buvau labai užsidegusi kurti paveikslėlių knygas. Jau buvau apsilankiusi Bolonijos Vaikų knygų mugėje, nes tai buvo iliustracijos studijų proceso dalis ir studentai gaudavo kvietimus apsilankyti mugėje.

Iliustracijų konkurso ir Silent book paroda pirmą kartą paliko labai didelį įspūdį. Norėjosi tapti iliustruotojų pasaulio dalimi. Džiaugiausi atradusi tokią vietą kaip Vaikų knygų mugė. Negalėjau patikėti, kad mano kolegos studentai Italijoje priima šį kasmetinį renginį kaip įprastą dalyką – turi savo renginius stende... Aš vaikščiojau po mugę apstulbusi nuo informacijos kiekio ir įvairovės. Grįžusi į Lietuvą greitai sugalvojau istoriją ir vienu prisėdimu supaišiau knygos eskizą.

Mano magistro darbas (VDA, Grafinio dizaino studijose) buvo susijęs su iliustracijų tema, nagrinėjau braižo klausimus. Ar jis gali būti kintantis, pastovus, kiek svarbu mados, tendencijos. Kėliau klausimus apie vizualų turinį vaikams ir rėmiausi „Tara Books“ įkūrėjos Gitos Wolf mintimis apie tai, kad vaikams skirtą vizualią komunikaciją dažniausiai apibrėžia suaugusieji, kažkodėl sušvelnindami, suminkštindami ir eliminuodami vaikams įgimtą vaizdavimo laisvę.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Jančiauskaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Jančiauskaitė

Artėjo magistro gynimai ir mano naujai užgimusi idėja apie namus nelabai siejosi su rimtuoju, konceptualiuoju magistro darbu, tad keliautoją sraigę su visais kitais personažais sudėjau į dėklą ir paslėpiau stalčiuje (su viltimi grįžti prie idėjos vėliau). Tuo metu sukūriau knygą „Summa“, kurios iliustracijos vėliau pateko į SCRF iliustracijų konkurso parodą ir pelnė pirmą vietą Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Stilius

Priemonės kinta, tačiau esmė, tam tikras kūrybinis įsipareigojimas lieka toks pat. Jis ir yra stabilioji dalis. Mano atveju tai laisvė, eksperimentas, žaismingumas, humoras, proporcijų žaismas, teksto ir vaizdo dermė ir santykis. Galiu imti skirtingas priemones, bet atsiremiu į šią savo kūrybos ašį ir stilius sukasi aplink ją. Kaskart truputį vis kitaip, bet kalba apie tą patį.

Rasos Jančiauskaitės nuotr./Knygos „Namai“ kūrybinis procesas, 2020 m.
Rasos Jančiauskaitės nuotr./Knygos „Namai“ kūrybinis procesas, 2020 m.

Studijavau grafinį dizainą. Niekada neturėjau laiko panirti į labai meditatyvų piešimą. Eskizuoju ir rašau tarsi kurdama naują vizualią kalbą. Susikuriu simbolius, kurie pradeda veikti patys savaime. Man labai patinka, kaip maži vaikai drąsiai naudoja popierių, kaip piešia didelius objektus, nes nebijo suklysti, tiesiog tyrinėja erdvę. Knygos kūrimo procesas man taip pat yra vizualus aplinkos tyrinėjimas. Eskizavimo ir keverzojimo dalis yra smagiausi knygos kūrimo momentai.

Prieš knygą „Namai“ sukurtose knygose plačiau naudojau greitą, storą, grubią pastelinės kreidelės liniją. „Namuose“ daugiau kalbu dėmėmis ir formomis.

Įkvėpimai

Kai pirmą kartą varčiau Bolonijos vaikų knygų mugės katalogą 2016 m., prisimenu, labai nudžiugau prie Mairaʼos Kalman teksto radusi antraštę:

Man tai pasirodė tokia svarbi tiesa, kad visų pirma turi būti GYVAS ir GYVENTI. Tada esi smalsus, pastabus, imlus vaizdams, patirtims. Žinoma, svarbu išlaikyti ribą, ką įsileisti į vidų, o ką palikti išorėje. Bet iš esmės smalsumas, gyvybė, gaivališkumas yra didžiausias motyvacijos ir įkvėpimo šaltinis.

O šalia egzistuoja ir kūrėjai, kurie patinka, su kuriais randu ryšį. Man pačiai artimi tie kūrėjai, kuriems sunku rasti apibrėžimus. Tie, kurių darbai perlipa specialybės rėmus. Dar studijuojant didelę įtaką padarė lenkų plakato ir iliustracijos mokykla, Henrykas Tomaszewskis ir jo kūrybinė laisvė. Dažnai sugrįžtu prie šio kūrėjo darbų, tiesiog nusiraminti, kad „galima švęsti netobulybę“, kad žaismingumas, humoras ir laisvė visada yra autentiška ir aktualu.

Man įdomu ir naivioji, primityvioji dailė. Jungtiniuose Arabų Emyratuose Šardžos miesto meno muziejuje turėjau malonumą aplankyti menininko iš Sudano Salaho Elmuro šiuolaikinės tapybos darbų parodą. Jo kompozicijos, koloritas ir dideli darbų formatai paliko milžinišką įspūdį.

Dažnai pavartau parodos katalogą, kai pasiilgstu spalvų. Taip pat vis sugrįžtu prie prancūzų dizainerio iliustruotojo Paulo Coxo, kuris kuria ir knygas, ir unikalias ekspozicijas parodose. Keistas spalvotas sistemas, objektus, scenografijas ir t. t. Šiame pristatyme jis šmaikščiai pasakoja savo idėją apie tai, kaip tinginystę meninėje kūryboje paversti įmanomu dalyku.

Pas šiuos „įsivaizduojamus“ meninius draugus sugrįžtu labiau pasistiprinti, pasisemti jėgų, tikėjimo, kad tam tikras keistumas, neapibrėžtumas ir išėjimas į užribius yra įmanomas ir kažkas taip kuria ir GYVENA.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rasa Jančiauskaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rasa Jančiauskaitė

Pasiruošimas

Pradžioje (2017 m.) knygos idėją įkvėpė mano kelionės po Italiją, kai ten studijavau, kiekvieną savaitgalį susidėdavau kuprinę ir ištrūkdavau iš miestelio kalno viršūnėje, traukiniu pūškuodavau į aplinkinius miestelius ir traukdavau prie jūros į Riminį pas draugę iliustruotoją. Tai buvo savaitgaliai su kuprine ant pečių, dairantis, kas kaip gyvena, ir svajojant apie savo įsivaizduojamą suaugėlišką gyvenimą (sraigės istorijos analogija).

Bet, kaip minėjau, knyga „Namai“ laukė savo eilės 5 metus, tad prie jos grįžau tik 2020 metais. O tada į visų namus atėjo pandemija ir karantinas, buvo atšaukta Bolonijos vaikų knygų mugė, kur turėjo būti pristatytas mano kurtas identitetas.

Na ir prasidėjo begalė laiko namie. Tada prisiminiau šią knygą – namų tema tobulai tiko. Tad knygoje susitiko dar nė vienos knygos nesukūrusi svajoklė Rasa, studijuojanti Italijoje, ir vėliau staigų profesinį šuolį išgyvenusi Rasa, kuri nieko nesitikėjo, o visko atėjo labai daug ir greitai...

Knygos viršelis/Knyga „Maži eilėraščiai mažiems“
Knygos viršelis/Knyga „Maži eilėraščiai mažiems“

Matyt, buvo natūralu sugrįžti prie ištakų. Kadangi knygą „Namai“ baiginėjau karantino laikotarpiu, po didelio projekto su Bolonijos knygų muge. Nors identiteto kurti buvau pakviesta dėl „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijų, bet pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu Chialab grafinio dizaino studija pasirinko mano knygą „Summa“, kuri yra knygos „Namai“ pirmtakė. Tarsi apsisuko 5 metų ratas ir įvykdžiusi visus darbus staiga galėjau įgyvendinti savo patį pirmą sumanymą.

Kai sėdau rašyti knygos „Namai“ teksto, perrašinėjau jį daugybę kartų suprasdama, kad parašyti trumpą tekstą yra siaubingai sunku. Rašymo praktika man nesvetima, rašau beveik kasdien, bet sukurti tekstą paveikslėlių knygai – didelis iššūkis. Žinoma, gyvenime didžiąją dalį laiko lavinau vizualiosios kūrybos įgūdžius, o rašymas pakvietė į mažiau ištyrinėtą lauką. Vidinis kritikas labai plakė ir viską koregavo, bet aš nusprendžiau, kad procesas turi turėti pabaigą, nors man niekada neatrodys, kad darbas jau yra vertas pabaigos.

Veikėjai ir aplinka

Kai pagalvojau, tai mano kūryboje dažnai atsiranda gyvūnų, kurie nešasi kažką ant pečių, vis išlenda kupranugario motyvas, na o sraigę, žinoma, pasirinkau dėl namų, kuriuos ji nešasi.

Sraigė savo kelyje sutinka skirtingų gyvūnų, kuriems būdinga gyventi tik jų rūšiai pritaikytuose namuose (pvz.: šuo – būdoje, paukštis – inkile, bitės – avilyje ir pan.).

Namų įvaizdis knygoje yra nuoroda į atsparumą pasauliui, aiškių ir tvirtų vidinių ribų turėjimą. Pagrindinės veikėjos akistata su kitais gyvūnais atspindi kasdienį žmogaus susitikimą su kitu ir neišvengiamą norą lygintis. Sraigė tikisi, kad sau galės pritaikyti kitų veikėjų namus, tačiau prasmę randa pačioje kelionėje ir galiausiai apsigyvena savo kuprinėje (susikuria namus savo vidiniame pasaulyje).

Man toks kelias į save, į brandą, atrodo neišvengiamas. Juk gimstame ir turime visko išmokti stebėdami. Gimstame ir augame labai skirtingomis aplinkybėmis, tad ir prisimokome, prisižiūrime ir nusižiūrime visokiausių veikimo pasaulyje modelių, kurie bręstant pradeda atrodyti nebenaudingi, o kartais žalingi, na ir tada pradedame žiūrėti iš naujo, kitaip. Labiau pažįstame save ir pradedame keliauti link SAVĘS. O kur ir koks tas aš esu, matyt, visą gyvenimą sprendžiamas uždavinys. Kuriant namų knygą man suėjo 30 metų, na ir atsirado kažkoks mąstymo pokytis, noras labiau įsižeminti.

2022 m. Bolonijos vaikų knygų mugės identiteto adaptacija. Autorė – Rasa Jančiauskaitė
2022 m. Bolonijos vaikų knygų mugės identiteto adaptacija. Autorė – Rasa Jančiauskaitė

Kūrybinis procesas

Kadangi knyga kurta 5 metus... tai jos kūrybinis procesas ilgas ir ištęstas laike, bet, žinoma, ne kasdienis. Pirmasis noras pabaigti ir iš tikro įgyvendinti šią knygą atėjo, kai sumąsčiau dalyvauti dPictus „Picturebook makers“ „Unpublished picturebook schowcase“ konkurse. Kadangi idėja jau buvo aiški, man reikėjo postūmio, laiko limito, kad susikurčiau discipliną ir įgyvendinčiau projektą. Išbaigti visko taip, kaip norėjau, nepavyko, bet nusprendžiau nepasiduoti perfekcionizmui ir iliuzijai, kad kitais metais viską padarysiu geriau, ir neatidėti progos išsiųsti ją į konkursą. Taip ir padariau, ir knyga pateko į nepublikuotų leidinių vitriną. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau dalyvauti. Žinia, kad mano projektą atrinko, paskatino labiau juo tikėti ir su nauja energija pabaigti knygą iki galo. Sudalyvavau ir Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų konkurse. Knyga „Namai“ buvo atrinkta į parodą 2021 metais (ji tais metais vyko virtualiai).

Galiausiai pateikiau knygos projektą leidyklai ir leidausi į leidybos kelionę su Žalio kalno komanda. Buvo įdomu, kiek ir kokių korekcijų tekstui bus pasiūlyta. Įsivaizdavau, kad istoriją redaguojant bus pasiūlyta smarkiai pakeisti, bet, mano laimei, buvo atvirkščiai, ir korekcijos buvo labai minimalios.

Pamenu, kad su labai pradine knygos idėja kreipiausi ir į kitą leidyklą, bet jos nesudomino, o projektui dar labai reikėjo išbaigtumo ir krypties. Tad ši knyga augo po truputį, o ją augino grįžtamasis ryšys, ateinantis iš tarptautinio iliustruotų knygų lauko.

2022 metais pasaulis jau gijo nuo pandemijos, bet įvyko baisiausias dalykas – karas prieš Ukrainą. Šios aplinkybės namų temą paskatino apmąstyti iš praradimo taško – skaudžiausios ir liūdniausios perspektyvos. O kartu pakvietė branginti kiekvieną akimirką, džiaugtis, kai yra kuo, ir ramiau priimti asmenines problemas, nes jos neprilygo vykstančiam siaubui. Aplinkui tvyrantis susikaupimas ir nerimas buvo juntamas visur, palietė ir kūrybinius procesus.

Tiesa, kad gyvenimas juda toliau, kad ir kas vyksta aplinkui. Pandemija traukėsi, atsivėrė keliai. O mugės renginiai sugrįžo į realybę, taigi aš taip pat galėjau išlįsti iš namų ir apsilankyti Bolonijoje jau naujai žvelgdama, kaip viskas brangu širdžiai ir kokia didelė dovana turėti laisvę ir galėti kurti laisvai.

Pristačiau Bolonijos vaikų knygų mugės identitetą, aplankiau knygą „Namai“ dPictus stende. Su Grupės O! kolegėmis Ieva ir Aušra surengėme dirbtuves.

Kelionė, darbai, saulė prablaškė, nuramino ir sustiprino. Grįžusi po kelių mėnesių dariau atsakingiausią darbą ir suruošiau knygos medžiagą spaudai. Kas atiduoda knygas spaudai, žino, kiek streso ir atsakomybės reikalauja šis procesas. Niekada jo nelaukiu, bet kai paimu atspausdintą knygą į rankas, labai džiaugiuosi, kad pati ją į spaustuvę ir išsiunčiau, ir atrodo, kad visi vargai atsiperka.

Asmeninio archyvo nuotr./Rasos Jančiauskaitės darbo vieta
Asmeninio archyvo nuotr./Rasos Jančiauskaitės darbo vieta

Iššūkiai

Buvo ir duobių ir strigimų, ir perkūrinėjimo ir užsibuvimo smagiojoje dalyje – formų pjaustyme, spausdinime, monotipijų kūrime. Mėgavausi kūrybine prokrastinacija ir ramybe namie pandemijos metu. Pasaulis sustojo, kelionės su kuprinėmis baigėsi... Staiga buvo galima pamatyti žmones, dirbančius iš namų. Paprastus žmones ir paprastus jų namus. Man karantino laikotarpis dovanojo daugiau atjautos sau ir kitiems. Tai, kad ekranuose staiga viskas tapo buitiškiau ir buvo galima matyti žmonių namus, mane labai džiugino ir leido pajusti atpalaiduojantį paprastumą, kad visi turi buitį, kad negyvena pilyse, kad lemputės mirksi ir perdega, kad katinai ir šunys įsibrauna į zoomo skambučius, kad namiškiai atidarinėja duris ir praeina pro kameras, kai to visai nereikia, kad visi yra tiesiog paprasti, netobuli žmonės paprastuose, netobuluose, bet SAVUOSE namuose. O kad tai ir yra bangiausia, ir svarbiausia, parodė toliau nutikę liūdni pasaulio įvykiai.

Spektaklis

Spektaklio idėja atsirado, kai susitikau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorante Ieva Jackevičiūte, kuri šiuolaikinio šokio spektaklius kuria kūdikiams. Susitikome vasaros pabaigoje ir aptarėme jos idėją, tuo metu kaip tik turėjau ką tik išleistą knygą „Namai“. Pradžioje tiesiog susipažinome ir ieškojome kūrybinio matymo bendrumų. Ievai patiko mano iliustracijų stilius, sutapo mąstymas, kad vizualus turinys vaikams neturi būti saldus, mielas ir būtinai minkštų formų, bet visada reikia siekti aukštos meninės kokybės. Taip knygos iliustracijos tapo įkvėpimu būsimam spektakliui, o namų tema – pavadinimu. Spektaklis šiuo metu dar yra kuriamas, o pats procesas yra atviro formato, kai režisierė ir aktoriai, o galiausiai patys dalyviai – vaikai – taps režisieriais, tad knygos tekstas nėra rišamoji spektaklio dalis, bet iliustracijų elementai scenografijoje kurs spektaklio atmosferą. Man įdomu, kaip toks išėjimas iš knygos formato atrodys, kaip mano vizualios idėjos veiks erdvėje su žmonėmis. Tai skirtingų meno disciplinų eksperimentas ir bendradarbiavimas. Nežinau, ko tikėtis, atsidaviau smalsumui ir nežinomybei. Balandžio mėnesį laukia premjera ir paaiškės šio bendradarbiavimo vaisiai.

Kūrėjos biografija

Gimiau 1991 m. kovo 10 d. Vilniuje

Mano tėvai labai kūrybiški žmonės, deja, sovietinėje vaikystėje, matyt, nepastebėti, o vėliau paskatinti rinktis rimtą profesiją – mediciną (mama) ir inžineriją (tėtis). Bet aš jaučiu didelį kūrybiškumo užtaisą, kuris jų gyvenime nebuvo įgyvendintas kaip profesija. Kai giminėje iš niekur atsiranda menininkas, matyt, nėra taip jau netikėta. Kai kūrybiškumo srovę kažkur užspaudžia, tuomet ji pratrūksta kitur netikėtai. Man teko ši dovana ir šis kelias. Ačiū tėvams už tai.

Vėliau didžiulį kūrybinį pamatą gavau dailės pamokose Vilniaus Gabijos gimnazijoje, kur moko puiki dailės mokytoja Ramutė Baltrūnienė. O kai įstojau (pavyko iš antro karto) į Justino Vienožinskio dailės mokyklą būdama 9-okė, gyvenimas apskritai apvirto aukštyn kojom (gerąja prasme). Šioje mokykloje pažinau, koks įdomus yra menininkų pasaulis, susiradau bendraminčių, tikrų draugų bei daug ir laisvai kūriau. Diplominį darbą kūriau vadovaujama puikios grafikės ir mokytojos Eglės Vertelkaitės. Jos mąstymas ir kūryba įkvėpė bei formavo ir mano kūrybinį kelią.

Su visa šia jaunojo menininko patirtimi įstojau į Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino studijas. Nors prieš tai visai nesupratau, ko iš tikro noriu ir dvi savaites kulniavau į skirtingų disciplinų egzaminus – tapyba, grafika, scenografija, grafinis dizainas... Na ir grafinis dizainas buvo lemtinga specialybė, į kurią įstojau. Bet irgi, kiek atsimenu, per plauką. Nelankiau paruošiamųjų kursų ir visai nežinojau, ko tikėtis iš studijų akademijoje. Iš to nežinojimo / nemokėjimo leidau sau labai daug eksperimentuoti, nes nebuvau primokyta, kas teisinga, o kas ne. Kartais nemokėti, bet labai norėti yra tikra dovana! Dabar tai suprantu.

Mano užsidegimu tikėjo ir jį drąsino bei skatino dėstytoja, dizainerė Aušra Lisauskienė, kurios kuruojama sukūriau bakalauro ir magistro projektus – knygą „Bū(i)tis nebūtis“ ir „Summa“, o dabar atvėriau naują etapą ir studijuoju dizaino krypties doktorantūroje. Šis gyvenimo etapas suteikia galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su skirtingų disciplinų menininkais. Ateitis parodys, kur link nuves šis kelias.

Šiuo metu dirbu laisvai samdoma dizainere ir iliustruotoja. Lygiai tiek pat daug laiko skiriu doktorantūros projektui.

Esu dirbusi grafikos dizainere reklamos agentūroje, lektore dizaino kolegijose ir Vilniaus dailės akademijoje. Trumpai teko padirbėti pirmokų dailės mokytoja, žurnalų straipsnių iliustruotoja, maketuotoja.

O vieną vakarą dirbau Operos ir baleto teatro bufete, bet... sudaužiau keletą indų ir sunkiai atsiminiau, kas ką užsisakė. Tad geriau daryti tai, kas sekasi, ir negadinti inventoriaus.

Vaikystėje sode močiutė visada skatindavo ravėti, bet aš nusprendžiau, kad smagiau laistyti augalus, o į piktžoles tiesiog reikia pakeisti požiūrį.

Iliustruotos knygos:

  • Marius Marcinkevičius „Maži eilėraščiai mažiems“ (Tikra knyga, 2018)
  • „Powiedz to w mig“ (Dwie Siostry, Lenkija, 2019)
  • Modesta Jurgaitytė „Ypatingas“ (Tikra knyga, 2019)
  • Rasa Jančiauskaitė, „Namai“ (Žalias kalnas, 2022)
  • Tang Tang „Reddy and Greenny“ (Beijing Dandelion Children’s Book House, Kinija, 2022)

Apdovanojimai

Daug jų įsipynė tekste. Šią akimirką labai džiaugiuosi, kad knyga „Namai“ įvertinta diplomu Knygos meno konkurso organizuojamuose Gražiausių metų knygų rinkimuose knygų vaikams kategorijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“