KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalijasi ypatingomis ir iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis.
Teksto anatomija pagal Renatą Šerelytę
Idėja
Pirmiausia atsirado idėja „padaryti ką nors kinui“. Iš pradžių su prodiuseriais peržiūrėjome literatūrinę medžiagą – Vlado Dautarto apysaką „Žydrieji jungos“. Tačiau ji pasirodė pasenusi, nebeįdomi – gyva ir tikra joje tik lobio ieškojimo idėja. Pagalvojome, kad šitą idėją verta tęsti, tik aplinkybes ir personažus reikia keisti.
Kai prisimenu pirmuosius scenarijaus variantus, net juokinga pasidaro. Tokie jie atrodo naivūs, chaotiški. Dar nieko nežinojau – nei kokie bus vaikai, nei kokios aplinkybės, nei koks lobis. Ir apskritai – abejojau, ar iš viso to kas nors išeis. Bet dirbti reikia. Nors ir įkyrėdavo tas nuolatinis scenų taisymas, grįžimas prie vienos ar kitos akimirkos, o tarp juodraštinių scenarijaus variantų vis susipainiodavau ieškodama paskutinio tinkamo, – regis, šis tas vis dėlto pavyko...
Su knyga buvo paprasčiau. Idėja yra, personažai yra, siužetas – taip pat, taigi man lieka tik „surežisuoti“ knygą. Žinoma, „įsijungiau“ vidinį cenzorių – jis nuo scenarijaus atskyrė tai, kas knygai netiko kaip literatūros kūriniui.
Aplinka ir veikėjai
Net sarmata sakyti – „Lobį“ parašiau per itin trumpą laiką, gal per mėnesį. Bet dirbau labai drausmingai, kasdien, nes spaudė laikas. Juk reikėjo dar dailininkei atiduoti – iliustracijos, apipavidalinimas ir visa kita...
Jau buvau mačiusi visus vaikus aktorius, netgi bandomajame filmavime dalyvavau, taigi pažinojau tą šauniąją ketveriukę. Tai, sakyčiau, padėjo – rašydama mačiau juos, atspėdavau reakcijas, buvo lengviau rašyti dialogus.
Kai pamačiau šviesaus atminimo Kęstučio Petrulio (filmo prodiuserio) sodybą, kūdrą, šalia mišką, pievą, ežerą, supratau, kad tai ir yra būsimos knygos „vaizdas“.
Žinoma, atmintyje ryškėjo ir mano pačios vaikystės vietos – močiutės sodyba Trakininkuose netoli Viešintų, Anykščių rajone, šalia labai įdomaus Pelyšų dvarelio. Ten buvo ne tik sena dviejų galų troba akmenimis grįstu prieangiu, bet ir šiaudais dengta vežiminė (vazaune vadinama), klėtis (į joje stovinčią lovą įsiropšdavau tik pasistačiusi kėdutę, tokia toji lova buvo aukšta ir plati), šulinys su svirtimi, didžiulė liepa, siekianti dangų.
Gaila, kad seniai tos sodybos nebėra. Dar sovietmečiu ją numelioravo. Liko tik plynas laukas. Ir prisiminimai... Po močiutės tvartelio pamatais ir darže po agurklių lapais netrūko varlių. Ir jaunų varlyčų, ir stambių, pobaisių rupūžių. Su pusbroliu jas gaudydavome ir tupdydavome į vandens pripiltą geldą. Buvome pritupdę pilną pilnutėlaitę. Neskriaudėme, nešdavome pagarbiai. Tiktai kodėl ir kam, nebeatsimenu.
Varlė – toks archetipiškas gyvis. Mitologinis. Siejasi su pasakomis, mitais, šiurpėmis, stebuklais, labai labai senais laikais. Mėgdavau jas ne tik stebėti, bandžiau ir nupiešti. Vaikystėje rašiau tokį „Sapnininką“ ir prie užrašyto sapno dar nupiešdavau tai, ką sapnavau. Yra ten ir varlių...
Be varlių, mano knygoje dar sušmėžuoja viena kita paslaptinga pabaisa (pvz., jauniklė salamandra). Pasakotojas mesteli užuominą, kad naktį, šviečiant mėlynam mėnuliui, ežere nardo atgiję priešistoriniai krokodilai. Kad kažkas gyvena po kūdros maurais ir mus mato. Net rytą ant palangės kažkas stebi vaikus pro užuolaidas, bet taip ir nepasirodo.
To kažko – keisto gamtos gyvūno ar pasakiško padaro – šmėkštelėjimas gali atrodyti kaip vaizduotės kūrinys ar sapnas. Kaip ir seni medžių kelmai miške ar apsamanoję akmenys – gal tai visai ne kelmai ir ne akmenys, o į paslaptingą miegą panirę senoviniai gyvūnai. Tokios gyvos fosilijos.
Man labai patinka toks žvilgsnis į pasaulį: kad mus supa paslaptis, kad mus bet kada gali ištikti džiugi, o kartais net šiurpoka nuostaba. Kad gyvenimas gražus ir prasmingas, nes pilnas netikėtų atradimų. Nes kai nebesistebi, kai nebetiki nuostabiais dalykais, galima sakyti, kad gyvenimo prasmė prarasta.
Vaizduodama senelius prisiminiau abi savo močiutes, rašydama apie Martyno mamą – savo mamą, kurios netekau, kai man buvo devyneri. Kiti personažai irgi turi tikrų žmonių bruožų – ir „piratai“, ir Austėjos tėvai. Bet nė vienas jų nėra akla kopija, vaizduotė juos transformavo į tokius veikėjus, kokių reikalauja kūrinio struktūra ir idėja.
Kadangi „Lobyje“ buvo svarbu papasakoti istoriją, nesileidau į didelius aprašinėjimus. Vaikus jie, manyčiau, vargina, ypač jeigu tie aprašinėjimai pertekliniai, netikslingi. Žinoma, labai svarbi ir potekstė. Stengiausi, kad jos atsirastų ir dialoguose, ir pačiame pasakojime, ir veikėjų portretuose, todėl tokios svarbios yra pauzės, nutylėjimai, sakinio taupumas. Kai autorius nori skaitytojui viską išaiškinti, dažnai sugadina tekstą!
Parašiau daug knygų, bet veikiausiai nė vienoje nesugebėjau atitrūkti nuo savo vaikystės. Turbūt tai natūralu – vaikystė yra pradžių pradžia, šaltinis, versmė, ištakos, į kurias, apsisukus gyvenimo ratui, vėl sugrįžtama. „Lobis“ – ne išimtis. Jeigu jame yra kokia šiurpesnė (paslaptingesnė) vietelė, tai veikiausiai iš vaikystės patirčių. O jų būta visokiausių: ir juokingų, ir baisių, ir liūdnų.
Netoli nuo mūsų namų Šimonyse stovėjo tokia apleista pirtelė. Maniau, kad ten gyvena kaimynų senutės šmėkla. Senutė labai bijojo perkūnijos ir per audrą vis atbėgdavo pas mano močiutę; regis, vieną sykį nespėjo ir numirė. Vėliau man, jau paauglei, atrodė, kad audringomis naktimis ji skrebena nagais į duris ir prašo, kad įleistume.
Dar labai įstrigo viena sakmė apie vidurdienio numirėlius – jie pasirodo, kai saulė pakyla aukščiausiai, kai viskas aplinkui nuščiūva ir kepa nuo karščio. Tada jie prisėlina ir šaltais pirštais pakutena nugarą. Visokie baisūs dalykai man buvo savotiškai gražūs. Ir dabar man grožis yra tai, ko kartais galbūt nesupranti, bet nugara ima ir nueina pagaugais. Nukrečia lyg elektros srovė.
„Lobyje“ gamtą matau taip: ji ir graži, ir baisi. Ją kartais sunku suvokti, nes gamtai – ir toms senosioms būtybėms, fosilijoms, salamandroms – tarsi netaikomas prasmės kriterijus. Nepaisant gamtos „protingumo“, grįsto tam tikromis taisyklėmis ir dėsniais, ji yra chaotiška, jausminga, stichiška. Anapus gėrio ir blogio.
Kita vertus, visa tai, kas pasakoje baisu, skirta ne vaiko dvasiai gniuždyti ar jam įbauginti, bet, sakyčiau, išmokyti kovoti. Nes pasaulis, kuriame gyvename, yra kovos laukas. O žmogus – ne žolė, kad linktų nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo.
Ir vaikystėje atrodė, ir dabar manau, kad pasaka yra pats prasmingiausias literatūros žanras. Joje telpa ir siužetas, ir atomazga, ir moralas, ir įvairiopa raiška: poetinės metaforos ir šiuolaikiški tropai, archajiška ritmika ir taupi prozos kalba. Svarbiausia, kad pasaka turi savo etikos kodeksą ir metafiziką. Todėl man labai svarbūs H. Radausko, J.R.R.Tolkieno ir G.K.Chestertono žodžiai apie pasaką kaip apie idėjų pasaulį.
„Lobis“ irgi yra pasaka.
Kūrybinis procesas
Šiaip jau knygas daug smagiau sugalvoti, apie jas mąstyti, rinkti joms detales iš kasdienybės. Rašymo procesas yra nuobodus ir neįkvepiantis. Visada jo vengiu, einu ratais apie kompiuterį ir vis prisigalvoju kokių darbų, kad tik neatsidurčiau akis į akį su baltu puslapiu. Nirštu, baruosi su visais – su namiškiais, savimi, katėmis ir šuniu. Kol galiausiai pasiduodu, sėdu prie to nelemto stalo ir rašau.
Rašymas panašus į savotišką apsėdimą. Kai jis ištinka, telieka jam pasiduoti. Kadaise maniau, kad galima nuo jo pasveikti. Bet dabar mečiau šitą naivią mintį šalin.
Rašymas yra tam tikruose „tarpuose“ tarp rutinos ir kasdienybės, visada taip buvo.
Tarp skalbimo, tvarkymosi, valgio gaminimo, sporto, poilsio, darbų, atostogų, nervų ir apatijos, nusivylimo ir nuostabos. Maišau sriubą puode ir matau ne burbuliuojančius burokėlius, o ugnikalnį Veneroje. Lipu su šunimi į kalną ir vietoj sušalusio grybo kepurės matau ateivių laivą.
Vieną vasarą buvo taip klaikiai karšta, kad sutemus bandžiau rašyti lauke prie žvakių. Ne kažin kas išėjo. Bet nuotaika buvo labai pakili. Žvakės, vyno butelis, šuns uodega kažkur vis sušmėžuoja, naktinis drugys lyg koks parasparnis praskrenda... Pats procesas atrodė gana estetiškas, – o juk dažniausiai į rašantį žmogų baisiai neįdomu žiūrėti.
Iliustracijų anatomija pagal Irminą Dūdėnienę
Stilius
Paprastas pieštukas! Tai puiki ir pati mėgstamiausia piešimo priemonė. Pieštukas ir popieriaus lapas yra nuolatiniai mano palydovai. Pieštuko linijos subtilumas, jautrumas ir tonų gausa man leidžia atsiskleisti. Tiesa, dažnai pagalbon pasikviečiu tušą. Esant tokiai gausybei nuostabiausių spalvotų knygelių man kaip tik norisi „užsidaryti“ nespalvotame pasaulyje. Pabūti savotiškoje ramybėje. Galiausiai tai tapo mano išskirtiniu stiliumi.
Turėčiau paminėti, kad iliustruodama „Lobį“ pirmą sykį į pagalbą pasitelkiau skaitmenines priemones. Žinoma, tai buvo iššūkis. Tačiau pati nustebau, kaip patiko.
Kūrybinis procesas
Iliustravimo procesas prasideda nuo to, kad atsišviečiu tekstą, įrišu jį ir atidžiai skaitau išsirinkdama visus personažus. Skaitydama žymiuosi, kokių savybių turi veikėjas, kaip atrodo, ką vilki ir t. t. Šalia, paraštėse, iškart darau pirmo įspūdžio eskizus. Jie man labai praverčia vėliau. Tada juos siunčiu autoriui ir leidyklai, kad patvirtintų. Gavusi pritarimą žingsniuoju toliau...
Labai daug stebiu, eskizuoju ir piešiu gamtos motyvus – augalus, gyvūnus, pačią aplinką. Visada mėgau gilintis į charakterius, atskleisti išskirtines personažų savybes. Žodžiu, vyksta tyrimas ir paruošiamieji darbai.
Paskui ateina įdomiausia ir svarbiausia dalis – personažų kūrimas. Jie dažniausiai įgauna matytų žmonių bruožus ar savybes tos aplinkos, kurioje gyvenu ir kurią stebiu. Ir dar – visada gelbsti šlakelis šmaikštumo ar humoro.
Man buvo be galo smagu iliustruoti šią knygelę. Tuo labiau, kad veiksmas vyksta tiesiog mano aplinkoje, mano numylėtoje sodyboje Sabalunkose. Kai tik galiu, imu savo ištikimą draugą Toro ir išvykstu ten, kur mano bitės, kur po ąžuolais tyvuliuoja versmė, telkšo linmarka su savo nuostabiais gyventojais – salamandra, varlėmis ir begale kitų plaukikų, skraiduolių ir šliaužuolių.
Ūksmingais žolynais apaugusi kūdra savo gyventojų gausa irgi nenusileidžia linmarkai. O pavasarį dar atsiranda muzikinis fonas – varlių orkestrai... Beje, piešiant žymiąsias varles teko pasinaudoti stiklainiu. Susigavau vieną svajoklę ir trumpam įkurdinau jame. Šitaip galėjau ramiai stebėti gražuolės pozuotojos judesius ir išraiškas (nepatenkintas, žinoma).
Sodyboje turiu savo pasaulį! Jis yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Čiumpu tekstą, šunį, pieštukus, popieriaus lapą ir pradingstu.
Man labai pasisekė, nes iliustracijų stilistikai įtaką darė Renatos Šerelytės tekstai, gyvi, saviti personažai ir jų nepaprastos istorijos.
Filmo anatomija pagal Agnę Marcinkevičiūtę
Idėja
Kino prodiuseris Arūnas Stoškus pasiūlė sukurti filmą vaikams, ir aš su džiaugsmu sutikau. Svarstėme, koks galėtų būti turinys, kuris sudomintų šiuolaikinius vaikus. Pasiūliau Arūnui pasaką, o jis prisiminė savo vaikystę – kaip jį anuomet traukė nuotykių literatūra. Taigi sugalvojome tokį tarpinį žanrą tarp pasakos ir nuotykių, pagrindinį siužetą, veikėjus.
Miestiečiai vaikai atsiduria pas senelius kaime, susidraugauja su dviem bendražygiais ir ieško lobio. Supratome, kad vaikams yra įdomiausia matyti, ką veikia jų bendraamžiai, todėl išsikėlėme tikslą, kad beveik visą filmo laiką juostoje rodomi vaikai. Rašytoja Renata Šerelytė ėmėsi rašyti scenarijų, vėliau visi dirbome kartu, tobulinome jį iki pat filmavimo.
Pasiruošimas
Viskas yra iššūkis. Mes kūrėme pasaulį, kuriame susiduria šių dienų tikrovė ir sapno arba pasakos logika. Per tokią sąveiką atsiveria platus laukas vaizduotei, bet viskas turi paklusti kuriamo pasaulio taisyklėms, tada beveik niekas negali išmušti iš vėžių. Lieka tik surasti režisūrinius sprendimus ir bendradarbius, kurie padėtų tai įgyvendinti.
Šiame filme buvo svarbu sugalvoti, kaip elgtis su varlių personažais, teko ilgai sukti galvą ir priimti rizikingą sprendimą, tačiau rezultatas man labai patinka, jis skoningas ir įtikinantis. Už tai esu dėkinga mūsų gamtos konsultantui Tadui Bujanauskui, vizualiųjų efektų kūrėjams Simonui Korsakui ir Aleksui Polevojui.
Aktoriai
Mūsų pagrindinis turtas yra itin spalvingas vaikų aktorių būrys. Ryškios asmenybės, skirtingi charakteriai, bet visus juos vienijo didžiulis noras vaidinti kine. Vis dėlto jie yra vaikai, todėl reikėjo nuolatinės pagalbos, palaikymo. Visų pirma tėvų palaikymo. Todėl svarbu matyti ne tik vaikų, bet ir jų tėvų požiūrį į filmą.
Mūsų atveju tėveliai buvo dideli entuziastai, vėliau jie labai palankiai įvertino savo vaikų patirtį kine. Darbe su vaikais daug padėjo Albertas Vidžiūnas, aktorių paruošimas kadrui yra jo nuopelnas. O vaikai tiesiog pasinėrė į filmavimo procesą, jie stengėsi nepasiduoti nei nuovargiui, nei šalčiui. Man asmeniškai svarbu tai, kad jiems filmas patiko.
Kitas filmo svorio centras yra seneliai – labai džiaugiuosi, kad mums talkino tokie korifėjai kaip Vladas Bagdonas ir Janina Matekonytė. Tėvelių kvartetui turėjome kitokių reikalavimų – kad jie nebūtų žinomi, kad savo autoritetu neužgožtų vaikų.
Filmavimo vietos
Beveik visas vietas parinko filmo prodiuseris Kęstutis Petrulis. Šis filmas tapo jo paskutiniu kūriniu, tik labai gaila, kad nei paties filmavimo, nei juo labiau rezultato jis nesulaukė. Mirė dėl ligos, kurios iki galo neįvertino, daug dirbo, nors turėjo daugiau ilsėtis.
Gamta irgi yra filmo veikėjas. Norėjome parodyti, kokia graži mūsų Lietuva. Ir mums pavyko. Dėl to dėkoju a. a. Kęstučiui ir operatoriui Giedriui Jurkoniui. Povandeninius filmavimus atliko Mindaugas Survila. Nors jis labai gailėjosi, kad filmą kūrėme rudenį, kai povandeninis pasaulis nėra toks gražus, bet mums tiko paslaptingas rudeniškas gelmių rūstumas. Keletą puikių Lietuvos gamtos kadrų nufilmavo drono operatoriai. Filmą praturtino ir Gvidas Kovėra, jis nuolat filmuoja gamtą, todėl turi nuostabų archyvą.
Kūrybinis procesas
Kūrybinis procesas truko nuo idėjos, kilusios 2016 metais, iki pat pasirodymo ekranuose 2022 metais. Šiuo metu dar dirbame su angliškais subtitrais, nes filmu susidomėjo užsienio lietuviai. Taip pat mėginsime kūrinį pristatyti užsienio kino festivaliams.
Kino kūrimo kasdienybės tiesiog nėra, arba man taip atrodo. Viskas vyksta čia ir dabar, viską reikia atlikti maksimaliai gerai, nes antrą kartą į tą patį vandenį neįbrisi.
Buvo išties rimtų sukrėtimų, tačiau visada lydėjo jausmas, kad filmas pavyks, tiesiog privalo taip būti. Mums tas jausmas suteikė milžinišką pasitikėjimą ir didžiulius įgaliojimus, todėl įveikėme visas kliūtis. Šiandien galiu pasakyti – buvo verta.
Smulkių nesusipratimų irgi patyrėme. Apie vieną galiu papasakoti.
Filme ne kartą matėte lobio skrynelės auksinį raktelį. Greičiausiai prisimenate sceną, kai vaikai, pagaliau išsiruošę savo suremontuota valtimi plaukti į salą ieškoti lobio, atėję prie ežero randa valtį sudegintą. Taigi filmuojant tą sceną ištiko toks nuotykis. Tikriausiai žinote, kad filmavimas yra nuolatinis laukimas, o vaikai itin nemėgsta laukti, jie nuolat juda ir visko prisigalvoja. Vienas aktorius nutarė prastumti laiką įmantriai sukdamas raktą ant smiliaus, tačiau netikėtai raktas nutrūko nuo grandinėlės ir nuskrido kažkur į meldus. Rankoje liko tik grandinėlė.
Paprastai siūloma turėti keletą vertingų daiktų, jeigu jau nufilmuotam rekvizitui kas nors atsitiktų. Deja, mes turėjome tik vieną menininko Gintaro Tamulevičiaus pagamintą raktelį. Ką gi, nesėkmingai ieškodami braidėme po meldus ir filmavome sceną toliau. Rytė ant kaklo segėjo tik grandinėlę – raktelis neva buvo pasislėpęs po jos kailinukais... Nesiliovėme ieškoti rakto, nes jo būtinai reikėjo kitą dieną. Filmo dailininkas Rytis Daraškevičius, mūsų laimei, pasirodė itin išradingas: jis pakvietė draugus, turinčius metalo ieškiklį, ir pavakare tą raktelį jie aptiko. Žinoma, aktorius išgyveno labiau nei bet kuris kitas, o mes jį raminome, kad viskas bus gerai. Taip galiausiai ir atsitiko.
Kūrėjų biografijos
Renata Šerelytė
Gimiau 1970 metų gegužės 11 dieną Šimonių kaime (Kupiškio rajonas).
Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijau lituanistės specialybę.
Teko dirbti įvairius darbus: bibliotekininkės padėjėja, pagalbine darbininke karvių fermoje, vaikų žurnalo „Žvaigždutė“ literatūros redaktore, savaitraščio „7 meno dienos“ stiliste-korektore, „Jaunimo gretų“ žurnaliste, „Vaivorykštės“ teatro literatūrinės dalies vedėja, LRT laidos „Penki vakarai“ vedėja ir LRT radijo „Savaitės komentaro“ skaitytoja, LR Prezidento Spaudos tarnybos konsultante, „Draugo“ laikraščio šeštadieninio kultūros priedo redaktore.
Maždaug nuo 1996 metų gausiai rašiau recenzijas, apžvalgas ir esė kultūros leidiniams („Metams“, „Šiaurės Atėnams“, „Literatūrai ir menui“ ir kt.).
Knygos
Esu parašiusi 14 knygų suaugusiesiems ir 15 knygų vaikams bei jaunimui. Iš pastarųjų išskirčiau šešias reikšmingiausias ir mieliausias širdžiai:
- „Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega“; eilėraščiai vaikams, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000;
- Visas „Krakatukų“ ciklas (6 knygos, Alma littera, 2007–2018)
- „Trenktukė, liūno vaikas“; literatūrinė pasaka, Alma littera, 2009
- „Rebekos salos“; romanas paaugliams, Alma littera, 2014 (Prano Mašioto premija už geriausią lietuvių autoriaus knygą vaikams; romanas įtrauktas į tarptautinį IBBY Garbės sąrašą)
- „Žvaigždžių medžiaga“; romanas paaugliams, Alma littera, 2016
- „Pelėdžius ir purpurinė antis“; pasaka, Alma littera, 2021
Irmina Dūdėnienė
Gimiau 1960 metų pavasarį Plungėje.
Mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Vėliau studijavau keramiką Vilniaus dailės institute.
Dėstau piešimą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.
Kūryba, mano pomėgiai visada buvo šalia. Pirmiausia molis ir keramikos dirbtuvėlės, esančios rūsyje, – tamsiuoju žiemos laiku jos vis mane prisikviečia. Kartkartėmis „pasitikrinu save“ dalyvaudama parodose, esu surengusi keletą personalinių keramikos, akvarelės ir iliustracijų parodų.
Pavasarį, kai nuostabi šviesa užlieja aplinką, pradeda skleistis spalvos, su malonumu imuosi akvarelės. Aš nuolat kuriu. Lipdau, lieju akvareles, iliustruoju.
Svarbią vietą mano kūryboje užima knygų iliustravimas. Pirmiausia esu piešėja. Tas pieštuko skrebenimo ant popieriaus lapo garsas, linija... Tai man artima ir miela. Tiesiog mėgaujuosi pačiu procesu.
Knygos
Esu iliustravusi daugiau nei 20 knygų vaikams. Išvardysiu svarbiausias:
- Visas Renatos Šerelytės „Krakatukų“ ciklas (Alma littera, 2007–2018)
- Liudmila Ulickaja, „Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę“, Nieko rimto, 2009
- Rebeka Una, „Barbora ir Pelkių Senelis“, Alma littera, 2016
- Darius Rekis, „Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo“, Alma littera, 2018
Agnė Marcinkevičiūtė
Gimiau 1972 metų balandžio 7 d. Vilniuje.
Baigiau Vilniaus kolegijos pedagogikos fakultetą. Klaipėdos universitete vienus metus mokiausi lietuvių kalbos ir režisūros. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau TV režisūrą, įgijau menų magistro laipsnį.
Esu dirbusi žurnaliste, kostiumininke, vertėja, režisieriaus asistente, vaizdo instaliacijų kūrėja, scenariste, filmavimo aikštelės administratore, reklaminių vaizdo klipų režisiere, radijo pjesių režisiere, operatore, montuotoja, mokytoja, dėstytoja, televizijos projektų vadove, montažo režisiere, ekranizacijų, dokumentinių apybraižų ir filmų režisiere.
Filmai apie vaikus:
- „Apie ikimokyklinio ugdymo organizavimo inovacijas“, dokumentinis filmas Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu, 2014 m.
- „Lietuviškos vasaros beieškant“, dokumentinis filmas apie vaikų ir jaunimo stovyklą „Lietuvos atgaja“, labdaros fondas „Vienybė“, 2019 m.
Apdovanojimai
- 2006 m. Kinematografininkų sąjungos premija už geriausią dokumentinį filmą.
- 2008 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos laureato diplomas už profesinį meistriškumą, atskleidžiant Lietuvai brangias istorines, kultūrines ir žmogiškąsias vertybes.
- 2016 m. Kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už įtaigų ir profesionalų išskirtinės asmenybės kino portretą.
