Vilniaus knygų mugės naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
„Taip atsitikdavo, kad Lietuvos kino žmonės dažniausiai išeidavo, nepalydėti apie juos parašytų knygų ar nufilmuotų filmų. Tačiau šiuo požiūriu Eugenija Pleškytė turėjo kitokį likimą – anapusybėn aktorę palydėjo apie ją sukurtas filmas „Savi keliai“. O šiandien pristatome ir apie ją parašytą knygą“, – džiaugėsi kino kritikė Gražina Arlickaitė.
Žurnalistė B. Vyšniauskaitė prisiminė, kad idėją parašyti knygą dar 2008-aisiais pasiūlė pati šviesios atminties E.Pleškytė.
Knygos „Vienintelė. Eugenijos Pleškytės laikas“ pristatymas. |
„Dariau interviu apie jos brolį Joną Pleškį ir ji netiesiogiai pasiūlė man imtis rašyti knygą ne tiek apie ją, kiek apie jos laikmetį. Kai vėliau sužinojau, kad jai nebegerai su sveikata, supratau, kad reikia kuo greičiau padaryti bent televizijos laidą. Tačiau režisierius Valdas Babaliauskas pasakė, kad apie tokias asmenybes reikia kurti filmus, ne laidas, – pasakojo filmo bendraautorė. – Su Eugenija ši idėja nebuvo aptarta, aš jai tik pasakiau, kad po dviejų dienų atvažiuosiu filmuoti. Tada supratau, kad ji yra tokia asmenybė, kurią panašūs iššūkiai stumia į priekį ir suteikia galimybę gyventi.“
Aktorės pasitikėjimą pelniusi kūrėja pasidžiaugė, kad E.Pleškytė suspėjo pamatyti filmą apie ją. Deja, perskaityti knygos „Vienintelė. Eugenijos Pleškytės laikas“ nuostabaus grožio aktorė nebespėjo.
Gražina Arlickaitė |
„Stengiausi kuo mažiau kištis į knygos turinį ir laikiausi nuostatos, kad apie Eugeniją turi kalbėti tie žmonės, kurie su ja bendravo, draugavo, dirbo ir gerai pažinojo“, – knygos idėją pristatė B.Vyšniauskaitė.
Su E.Pleškyte daugybę puikių duetų teatre ir kine sukūręs aktorius Antanas Šurna padėkojo likimui, kad jis padovanojo tokią puikią partnerę.
„Ji buvo mano partnerė – viena ir visam gyvenimui, atsiminsiu ją, kol gyvas būsiu. Kai pradėjome bendrauti su ja nuo Jaunimo teatro įkūrimo, taip bendravome iki pat atsisveikinimo – tiek spektakliuose, tiek filmuose, – pasakojo A.Šurna. – Ji buvo labai gera aktorė, graži ir talentinga, žinanti, kad yra graži ir talentinga. Suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. Bet turėjo žemaitišką charakterį ir labai daug kraujo man sugadino. Be muštynių vaidmenys negimdavo – tai vienas išlekia pro duris, tai kitas, bet vėliau sugrįždavome. Tačiau kūryboje tikriausiai kitaip neįmanoma.“
Algimantas Puipa prisiminė, kaip būdamas dar jaunas režisierius bandė pelnyti garsios aktorės pasitikėjimą, filmuojant kino juostą „Velnio sėkla“.
Algimantas Puipa |
„Pleškytei aš buvau nežinomas ir nenuspėjamas jaunuolis, kuriam kažkodėl patikėjo tokią sudėtingą istoriją. Ji – tokia aristokratiška, tokia graži, su vaidmeniu filme „Herkus Mantas“ papirkusi visą Lietuvą, staiga turėjo pasiversti kaimo moterimi. Jai teko iškęsti sudėtingą sendinantį grimą ir man kaip režisieriui buvo sudėtinga paaiškinti garsiai aktorei, ko aš iš jos noriu. Eugenija buvo susikūrusi savo vaidmens struktūrą ir aš supratau, kad turiu užsikariauti jos pasitikėjimą, – prisiminė režisierius. – Galbūt į filmavimo galą sulaukiau jos mažyčio pasitikėjimo. Po daug metų grįžusi iš Amerikos ji susitiko mane ir paprašė: „Klausyk, aš taip noriu pasižiūrėti „Velnio sėklą“ – tik nežinau, iš kur ją gauti.“ Tada supratau, kad praėjus tiek metų jai šis filmas liko svarbus.“
Tiek filme, tiek knygoje visi ją pažinoję ir su ja dirbę žmonės žavėjosi E.Pleškytės grožiu, kuris slėpė labai stiprią moterį.
„Eugenija turėjo labai tvirtą charakterį, kurio per jos grožį nesimatė. Ji buvo grožio ikona, kuri nesileido niekieno globojama. Ta jos tvirtybė įskeldavo tikrą partnerystę be pataikavimų, – mintimis dalijosi G.Arlickaitė. – Sunku kalbėti apie žmogų, kurio jau nebėra. Manęs neapleidžia jausmas, kad ji tuoj atidarys duris, įeis ir pasisveikins tuo savo atpažįstamu balsu....“
Janina Matekonytė – Antanėlienė |