– Kuo ypatingas sakytinės istorijos žanras? Kaip asmenų pasakojimus veikia laiko distancija, į ką turėtų atkreipti dėmesį būsimas knygos skaitytojas? Galbūt galėtum papasakoti apie šios knygos atsiradimo ištakas?
– Sakytinės istorijos žanras suteikia mūsų knygai pridėtinę vertę. Mums buvo svarbiausia išsaugoti ne tik turinį, kuriuo žmonės pasidalijo kalbėdamiesi su mumis, bet ir išsaugoti sakytinę istoriją, jai būdingą kalbos autentiškumą. Knygai svarbu autentiška kalba, balsas, autentiškas liudijimas ir turinys.
Ši knyga yra galutinis daugiau nei dešimtmetį JAV lietuvių bendruomenės vykdyto projekto rezultatas. Projekto metu buvo kalbinami Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos dėl antrosios sovietinės okupacijos pasitraukę žmonės. Jie dalijosi savo patirtimi, kaip vyko traukimasis, ką žmonės išgyveno, kokiomis sąlygomis jie gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje... Knyga yra viso projekto ledkalnio viršūnė. Buvo pakalbinta apie 60 žmonių, į knygą pateko tik 18 pokalbių.
2013 m. knygos rankraštį parsivežiau į Lietuvą turėdama tikslą rasti leidyklą, kuri imtųsi šio projekto. Tikrai žinojau, jog lengva nebus, nes svarbiausia buvo išsaugoti autentiką. Iki tol tokių knygų praktiškai nebuvo, todėl džiaugiuosi, kad ,,Aukso žuvys“ ryžosi tokiam eksperimentui. Buvo neramu, ar neprikibs Valstybinė kalbos inspekcija, nes knygoje yra ne tik svetimžodžių, bet ir originalių užsienietiškų žodžių. Buvo abejonių, pamąstymų, bet sveikas protas ir noras įgyvendinti šį projektą leido jį užbaigti taip, kaip norėjome.
Sakytinė istorija yra garsas. Visų pirma įrašas – magnetofono juostelė, šiais laikais vaizdo įrašas. Visa sakytinė istorija pirmiausia nugulė kaip įrašai, kurių galima klausytis ir dabar. Mums norėjosi tai išsaugoti – kad knygą skaitytum ir išgirstum žmogų, lyg jis pasakotų būtent tau.
– Jums pavyko sukurti tarplaikinį ir netgi tarpžemyninį dialogą. Knygoje prabilusius žmones kalbino Laima Petrauskaitė-VanderStoep ir Dalia Stakytė-Anysienė, kurios pačios patyrė pasitraukimo į Vakarus iššūkius. Pokalbiai rinkti ilgai, daugiau nei dešimt metų. Ar pokalbininkai drąsiai atsivėrė, pasakojo istorijas? Ar būta atvejų, kai įkalbinti papasakoti savo pasitraukimo istoriją prireikė laiko? Kaip vyko šių žmonių paieška? Pašnekovų spektras labai įvairus – ką knygai tai duoda? Kokie bendri vardikliai sieja šiuos žmones?
– Projektas buvo netrumpas, sudėtingas, nes žmones kalbino ne tik paminėtos ponios, bet ir savanoriai. Viskas buvo atliekama savanorišku pagrindu, o kur dar geografinė atskirtis... JAV yra didelė valstybė, buvo kalbinami Amerikos lietuviai ne tik Čikagoje, Niujorke, bet ir Floridoje, Vakarinėje Amerikos pakrantėje.
Aš prisidėjau tik redaguojant knygą. Galiu pasidalyti tik tuo, ką išgirdau iš bendraautorių. Viename iš susitikimų, sėdint prie kavos puodelio, buvo svarstoma, kokio projekto galėtų imtis bendruomenė. Organizuoti koncertą, parodą, pasikviesti ką nors iš Lietuvos? Vienai iš ten buvusių dalyvių kilo mintis: o kodėl nepakalbinti savo tėvų kartos? Sužinoti, kokia jų patirtis Antrojo pasaulinio karo metais traukiantis iš Lietuvos. Nes šia tema beveik niekas savo šeimose nekalbėjo, tėvai apie tai neatviravo.
Teko pačiai apie tai kalbėti su vyresnio amžiaus JAV lietuviais, kurių tėvai panašiu būdu emigravo į JAV. Jie patvirtino, kad tėvai ne itin norėjo tai prisiminti, pasakoti vargus. Gal manė, kad jaunajai kartai neįdomu. Projekto tikslas buvo įamžinti savo tėvų kartos prisiminimus, patirtis, istoriją, apie kurią nebūta daug sistemiškos informacijos. Žinau, jog projektas užtruko ilgai, informacija buvo renkama keliais frontais. JAV lietuvių spaudoje buvo įdėti trumpi skelbimai, kviečiantys prisijungti prie projekto. Be galo daug pašnekovų buvo surinkta per asmenines pažintis – Amerikos lietuviai negyveno vakuume, jie pažinojo vieni kitus.
Pokalbiai nevienodi, nes vieni pašnekovai atviresni, turėjo ką papasakoti, kiti – mažakalbiai. Įvairovė atsispindi knygoje, to ir siekėme. Iš Lietuvos traukėsi anaiptol ne vien tik inteligentijos sluoksniui priklausę žmonės. Buvo ir moterų be vyrų, nes jų vyrai arba žuvo Lietuvoje, arba buvo kitų aplinkybių atskirti nuo šeimos. Traukėsi jaunos šeimos, nėščios moterys, ūkininkai. Traukėsi ir Lietuvoje turėję gerą vardą, prestižą, garbingas pozicijas visuomenėje užėmę žmones. Traukimosi aplinkybės juos sulygino su tais, kurie traukėsi su vienu lagaminu.
– Dalia, pati baigei studijas Lietuvoje. Vėliau dirbai, mokeisi ir aktyviai veikei lietuvių bendruomenėse JAV. Esi girdėjusi įvairių istorijų apie pasitraukimą iš Lietuvos. Ar pati atradai sau netikėtų atodangų? Ar buvo tave nustebinusių, o galbūt net kritišką žvilgsnį sužadinusių istorijų?
– Aš negirdėjau istorijų, kurios yra aprašytos knygoje. Kai 1999 m. atvykau į JAV, buvau studentė. Mano santykis su Amerikos lietuviais, ypač vyresne karta, nebuvo toks glaudus, kad apie tai iškart būtume kalbėję. Karta, kuri visa tai patyrė, viešai apie tai nekalbėjo. Žinoma, apie tai buvo rašoma lietuvių spaudoje, bet dar iki man atvykstant į Ameriką. Mano pirmasis susidūrimas su šiomis istorijomis būtent ir įvyko tada, kai pradėjau dirbti prie knygos.
Keliaudama į Kanadą pristatyti šios knygos lietuvių bendruomenei Toronte, apsistojau pas Kanados lietuvę. Kalbėjomės apie tai, ką aš veikiu, prie kokios knygos dirbu. Iš jos išgirdau: „Kam mūsų liudijimai ar prisiminimai yra įdomūs?“ Teko labai entuziastingai įrodinėti, jog tai yra istorijos, kurių mes Lietuvoje nežinome ir negirdėjome. Aš, kaip naujai atvykusi lietuvė, to išgirsti iš pirmų lūpų tiesiog neturėjau progos. Knyga buvo atodanga, atradimas, paskata pažiūrėti į Amerikos lietuvių bendruomenę kitomis akimis.
– Paminėjai traumines patirtis, kurių knygoje netrūksta: skulptorius ir dizaineris Petras Aleksa dalijasi mintimis, kad karas žmones tam tikram laikui suniveliuoja, sulygina ir ,,pasidaro jie kai kuriems dalykams nebejautrūs“; Joana Krutulienė prisipažįsta, kad per karą negalėjo verkti. Ką tokie prisipažinimai pasako apie pasitraukimą į Vakarus? Kaip keitėsi pasitraukusiųjų į Vakarus vaizdinys pasilikusių gyventi Lietuvoje akivaizdoje?
– Kalbėti apie patirtis reikia, nes jų suvokimas Lietuvoje ir užsienyje šiek tiek skiriasi. Mano bendraautorės knygą leido ne Lietuvos, o užsienyje gyvenantiems lietuviams, kad jaunesnioji karta žinotų savo praeitį, senelių, prosenelių istorijas, patirtis ir liudijimus. Kad tekstus galėtų perskaityti ir suprasti lietuvių kalba, o tie, kurie negali, tą galėjo padaryti atsiradus knygos vertimui į anglų kalbą. Apie tai, kad su ja susipažintų Lietuvoje gyvenantys lietuviai, per daug nebuvo galvota. Mes puikiai prisimename 1990 m. ir ankstesnius metus, kai žurnale „Metai“ atsirado bandymas iš užmaršties sugrąžinti tremtyje gyvenusių arba tebegyvenančių lietuvių patirtis.
Kalbėta ne tik apie ištremtus į Sibirą, bet ir į Vakarus, nes ilgą laiką į Vakarus pasitraukę lietuviai save irgi laikė tremtiniais – nors ne per prievartą ištremtais iš Lietuvos, bet pasitraukusiais dėl artėjančios prievartinės antros sovietinės okupacijos. Suprantama, Sibiro tremties liudijimai buvo gerokai skaudesni, galbūt net ir svarbesni. JAV, Kanadoje ar Australijoje gyvenančių lietuvių patirtys į žurnalo rubriką nenusėdo. Jos galbūt net neturėjo moralinės teisės ten būti.
Labai tikiuosi, kad ši knyga davė postūmį tas istorijas prisiminti, nes iki tol nebuvo moralinės teisės apie jas kalbėti. Labai norėjosi, kad ši knyga pasirodytų, nes tai tarsi kaltės išpirkimas tėvams, kurie ilgą laiką jautėsi kalti, kad pasitraukė. Kalti dėl savotiško tėvynės, tėvų, senelių išdavimo. Dauguma pasitraukė nepilnomis šeimomis, labai daug giminių ir šeimų buvo išdraskytos.
Suplėšymas, atsiskyrimas nuo kamieno atsispindi ir knygos viršelyje – gabalėlis yra nuplėštas nuo viršelio ir įdėtas į knygą. Amerikos lietuviai radę išplėštą gabalėlį sakydavo, kad mes esame kaip išplėšta kamieno dalis, šaka nuo lietuvių tautos kamieno, bet mes neišmesti, esam įdėti į knygą, tokie pat brangūs ir branginami.
– Tiek pasitraukusiųjų stovyklose, tiek JAV buvo steigiamos mokyklos, chorai, meno kolektyvai. Ką tai davė lietuviams? Ar visi į Vakarus pasitraukę žmonės stengėsi jungtis į bendruomenes, ar vis tik pasirinko atsiriboti?
– Karta, kuri pateko į knygos puslapius, yra ne vienintelė. Atvykusieji į JAV jau rado nemažai veikiančių organizacijų. Negalima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo metais per Vokietiją į JAV pasitraukusieji viską sukūrė savo rankomis – kai ką perėmė, kai ką ir sukūrė. Vienas iš sukurtų produktų yra lituanistinės mokyklos.
Nors parapinės mokyklos egzistavo ir iki tol, bet pasaulietinės lituanistinės mokyklos – jų nuopelnas. Tai, ką jie nuveikė, sukūrė, yra be galo svarbu. Jie (ne visi) atvyko į JAV manydami, kad pokario geopolitinė situacija ilgai netruks, kils trečias pasaulinis karas arba JAV sugebės įtikinti SSRS grąžinti okupuotą teritoriją, Baltijos valstybes, sugrąžinti joms santykinį arba visišką savarankiškumą. Jie tikėjosi tuomet sugrįžti į Lietuvą ir padėti ją atkurti. Žinome, kad tai neįvyko.
Buvo ir tokių lietuvių, kurie atsisakė dalyvauti visuomeninėje veikloje, nors negaliu įvardyti statistiškai, kiek. Ne vienas sutiktas lietuvis prisimena bendramokslius, draugus, kurie ilgainiui dingo iš lietuviško pasaulio. Įdomi tyrinėjimo tema, tačiau sudėtinga būtų rasti tuos žmones. Tai, kad savanoriškai paliko lietuviškąsias bendruomenes, gali rodyti, jog jie nenori būti su jomis siejami.
– Norėčiau atkreipti dėmesį į knygos pavadinimą. Kiekviename pokalbyje galime pastebėti motyvą, kuriuo stengiamasi prisiminti namus ir norą ten grįžti. Knygą pavadinčiau ilgesio knyga, nes joje daug prisiminimų apie Lietuvą, tikėjimo, jog pavyks sugrįžti. Regime daug išsiskyrimų, baimės dėl ateities. Dalis pasakotojų sakosi galvoję, kaip Lietuvą galėtų pagerinti. Kada žmonės suprato, kad į Lietuvą nebesugrįš?
– Būtų smagu, jei šį klausimą būtų uždavę sakytinės istorijos projekto organizatoriai, kalbintojai. Manau, kiekvieno Amerikos lietuvio atvejis yra skirtingas. Norėčiau prisiminti Romo Sakadolskio žodžius: jo tėvas dar 7 ar 8 dešimtmetyje nebuvo pasiryžęs priimti Amerikos pilietybės, nes tikėjo, kad grįš atgal į tėvynę su savo senu Lietuvos Respublikos pasu. Laikas, kada žmonės susigyveno su tuo, jog niekad atgal negrįš, sudėtingas. Tie, kurie išliko lietuvių bendruomenėse, niekada su tuo nesusitaikė. Ačiū Dievui, kad nemaža dalis jų sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
