Didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai. Pasak straipsnio autorės, tai labiausiai nuvilianti E.Barkerio atskleista tiesa. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis jo atradimų skaitytojams nepatiks.
Siūlo įsiskaityti įdėmiau
„Narcizams geriau sekasi pokalbiuose dėl darbo, jie padaro geresnį įspūdį per pirmą susitikimą ir yra dažniau perkeliami į vadovaujančias pozicijas, – sako knygą „Barking up the Wrong Tree“ (liet. atitikmuo – šuniui ant uodegos) pagal savo tinklaraštį tuo pačiu pavadinimu neseniai išleidęs E.Barkeris. – Labai nemalonu suvokti, kad, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje, blogas elgesys gali duoti neblogų dividendų.“
Labai nemalonu suvokti, kad, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje, blogas elgesys gali duoti neblogų dividendų.
Nuo 2009-ųjų vasaros nuodugniai gilinęsis į, nors ir subjektyvių, laimės ir sėkmės sampratų analizę, E.Barkeris padarė daugybę nepatogių atradimų. Pradėjo jis nuo pačių elementariausių klausimų, pavyzdžiui, ar tikrai geriems berniukams dangus, o blogiems – viskas, ar padlaižiavimas viršininkui tikrai suteikia daugiau šansų ir... – kaip čia tiksliau išsireiškus – ko, siekdami karjeros aukštumų, galėtume pasimokyti iš serijinių žudikų.
Daugelio tėvų, vaikų ir šiaip asmenų, kurie su tuo niekada nesutiktų, nusivylimui, E.Barkeris teigia nustatęs, kad žmogaus buvimas klasės viršūnėje, priklausomai nuo jo gyvenimo tikslų, „realiame pasaulyje“ gali labai greitai netekti reikšmės. Tačiau, jei perspektyva tapti pasaulį pakeisiančiu milijardieriumi skaitytojui atrodo patraukli, E.Barkeris siūlo įdėmiau įsiskaityti į tai, ką jis rašo.
Štai, pavyzdžiui, autorius atkreipia dėmesį į 1995 m. Bostono koledže (JAV) atliktą tyrimą. 14 metų buvo dokumentuojamas geriausiais įvertinimais koledžą baigusių studentų gyvenimas. Nieko nuostabaus – iš 81 tiriamojo net 90 proc. tapo kvalifikuotais darbuotojais, 40 proc. – įkopė į aukščiausias savo pasirinktų profesinių sričių pozicijas. Tačiau ko nors, kas iš tiesų sudrebintų pasaulį, iš jų nepadarė nė vienas.
Priešingai. Kitu tyrimu, kuriame peržvelgtos 700 milijonierių sėkmės istorijos, nustatyta, kad vidutinis jų vertinimas mokymo įstaigose buvo vos 2,9 balo (iš 4 galimų) ir kad mokydamiesi jie nei pasižymėjo išskirtiniu pažangumu, nei gebėjo kaip nors geriau nei kiti pasiruošti egzaminams. Iš kitų jie išsiskyrė tik tuo, kad nuolat laužydavo taisykles, o ši savybė, pasak E.Barkerio, paprastai retą kurį nulydi į akademinius padebesius.
Stanfordo tęstinių studijų verslo mokykloje (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad kopti karjeros laiptais labiau sekasi ne tiems, kurie sunkiai dirba, o tiems, kurie sugeba save tinkamai pateikti vadovui. O dar vienu tyrimu, kuris buvo atliktas Kalifornijos universitete Berklyje (JAV), nustatyta, kad mėginimai įtikti viršininkui niekada neatsiliepia neigiamai, net jei viršininkas supranta, kad toks elgesys visiškai nenuoširdus.
„Filtruoti“ ir „nefiltruoti“ lyderiai
Statant pėdas tvirtai ir užtikrintai, o ne tipenant ant pirštų galiukų, ir nebijant irtis prieš srovę taip pat galima užsitikrinti sėkmę. E.Barkeris šioje vietoje prašo skaitytojų prisiminti dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, mat jo elgesys tiksliai atitinka vieną iš dviejų Harvardo universitete (JAV) atlikus tyrimą sudarytų modelių. Šio tyrimo medžiagoje teigiama, kad lyderius galima suskirstyti į dvi kategorijas: „filtruotus“ ir „nefiltruotus“.
D.Trumpas – labiausiai nefiltruotas prezidentas, kokį tik Amerikai yra tekę matyti.
„Filtruoti lyderiai yra nuodugniai patikrinti sistemos ir yra linkę išlaikyti status quo, – tekstą cituoja K.Gander. – Nefiltruoti lyderiai – tai tokie lyderiai, kuriems jokios įprastinės patikros neatliekamos; jie kaip verslininkai ar politikai, kurių rankose valdžia atsiduria atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms. D.Trumpas – labiausiai nefiltruotas prezidentas, kokį tik Amerikai yra tekę matyti. Nefiltruoti lyderiai nežaidžia pagal taisykles. Tiesą sakant, jie tų taisyklių dažnai net nežino. Jų vadovavimo tarpsnis paprastai pasižymi gausingais pokyčiais, dažnai neigiamais, kartais teigiamais. D.Trumpas jau tikriausiai daugeliui įrodė, kad amerikiečiai nori pokyčių – ir jie jų, panašu, gaus. Kur tai nuves, bus matyt.“
Aforizmuose – tik dalis tiesos
E.Barkerio žodžiuose žurnalistė teigia kol kas nematanti nieko paguodžiančio. Tačiau knygos autorius, pasak jos, atkakliai tvirtina, kad savo tyrimais anaiptol nesiekia visų mūsų paversti beširdžiais psichopatais ir nenori užtraukti jokio prakeiksmo tiems, kurie nėra nei narcizai, nei pataikūnai. Jo siekiai esą visiškai priešingi. Laimei, rašo K.Gander, jis bent jau nustatė, kad niekšeliu būti neapsimoka, jei darbovietėje ir taip apstu intrigantų, o atmosfera – sunkiai pakenčiama. Be to, jo teigimu, nors išlaikyti tarpusavio santykius yra svarbu, tai nėra neišvengiamybė – tai tik dalis visumos. E.Barkerio įsitikinimu, norint pasiekti šio to daugiau, reikėtų liautis nerimavus dėl visko, kas vyksta aplink – verčiau atkreipti dėmesį į tam tikrus savo ypatumus ir išmokti jais pasinaudoti.
Jei nebūčiau žinojęs šių gudrybių, būčiau neparengęs vienos iš labiausiai įkvepiančių ir įžvalgiausių knygos dalių.
„Iš prigimties esu intravertas, – sako jis, – tačiau žinojau, kad rašydamas knygą turėsiu bendrauti su žmonėmis ir prašyti jų pagalbos. Ketvirtajame skyriuje, kuriame nagrinėju visiems gerai žinomą aforizmą „svarbu ne tai, ką žinai, o tai, ką pažįsti“, išsamiai supažindinu su keliomis, kaip nurodoma akademiniuose tyrimuose, veiksmingiausiomis tinklų mezgimo technikomis. Aš pats jomis pasinaudojau, kai reikėjo užmegzti kontaktą su žmonėmis, kurių istorijas vėliau perpasakojau. Jei nebūčiau žinojęs šių gudrybių, būčiau neparengęs vienos iš labiausiai įkvepiančių ir įžvalgiausių knygos dalių.“
Susitaikyti su tuo, kad esi intravertas, o ne stengtis tai užmaskuoti, pasak E.Barkerio, yra svarbiausia jo išmokta pamoka. Norėdami geriau gyventi, tačiau nenorėdami sau pripažinti, kad yra intravertai, žmonės daro didžiausią klaidą, įsitikinęs jis.
„Dauguma žmonių neskiria laiko tam, kad įsigilintų į save. Jie tiksliai nežino nei savo stipriųjų, nei silpnųjų pusių, – atkreipia dėmesį E.Barkeris. – To nežinant, žmogui sunku įsivaizduoti, kokia aplinka būtų palankiausia jam atsiskleisti, kokie žmonės turėtų jį supti, kad padėtų jam kompensuoti savo trūkumus, ir į kuriuos savo gebėjimus jam reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, kuriuos – patobulinti, o kuriuos – apskritai užmiršti.“
„Paaiškėjo, kad daugelis mums gerai žinomų aforizmų, susijusių su sėkme, yra mitai arba pusiau mitai, tačiau yra ir nemažai vertingos, gal net būtinos žinoti informacijos apie tai, kaip būti sėkmingiems, – teigia jis. – Sėkmingas gali būti kiekvienas, tačiau pradėti reikėtų nuo savęs – turime stengtis geriau save suprasti ir patys sau apsibrėžti, kas mums yra sėkmė.“
