„Prisipažinsiu, buvau iš tų, kurie nelabai tikėjo Gražina. Tačiau perskaičiusi šią knygą, likau pritrenkta, – neslėpė Eglė Gabrėnaitė, kuriai G.Baikštytė dėkojo už svarbias konsultacijas ruošiant šį leidinį. – Žinoma, pirmiausia skaičiau, ką aš pati pasakiau – ir man patiko, niekas nebuvo iškraipyta. Dabar jau papasakočiau Gražinai ir antrą dalį – reikia leisti antrą knygos tomą!“
„Aš irgi nelabai tikėjau...“ – prisipažino Regimantas Adomaitis, kuriam pirmam G.Baikštytė papasakojo apie planus rašyti knygą.
Matai, kokie bjaurūs tie lietuviai! Visi galvoja, jei graži – negali būti labai talentinga.
„Matai, kokie bjaurūs tie lietuviai! Visi galvoja, jei graži – negali būti labai talentinga“, – pakomentavo E.Gabrėnaitė.
„Oi, čia gal tau taip atrodo, o aš maniau, kad kai artistė rašys – tai daugiausia, aišku, apie save parašys. Bet tu, Gražina, viską atidavei tiems, kurie kalbėjo apie Rimą. Tu pateikei įvairiausių žmonių, su kuriais dirbo režisierius, nuomonių ir vertinimų. Su didžiausiu malonumu perskaičiau knygą, – pagyrų negailėjo R.Adomaitis. – Nors su Rimu Tuminu dirbau mažai, jį visada sekiau ir domėjausi. Atsimenu pirmą jo darbą „Viduržiemis“ – staiga pamatėme kažkokį kitokį spektaklį, nei buvome įpratę matyti Akademiniame teatre. Kažkas tvyrojo ore. Lietuvoje turime labai įdomių skirtingų režisierių, bet Rimas – įdomiausias. Jis negriauna buvusio teatro, jo principų, bet kuria savo pasaulį ant tų pamatų, išeidamas į plačias, neapibrėžtas erdves – jis yra atmosferos kūrimo meistras. Gaila, kad dabar jis dirba ne Lietuvoje.“
Tuo tarpu Arūnas Sakalauskas, sugalvojęs šiai knygai daug originalių pavadinimų, R.Tumino darbą Maskvoje vertino kaip iškilaus menininko neišvengiamą būtinybę išplaukti į plačiuosius vandenis.
„Man atrodo, kad knygos pavadinimas „Rimo Tumino sodas“ labai teisingai parinktas. Visiems Vilniaus mažasis teatras asocijuojasi su „Vyšnių sodu“. Tačiau ir kiekvienas žmogus turi savo sodą, kurį nešiojasi su savimi. Ateina laikas, kai sodas turi būti pakeistas naujais medžiais. Dabar Mažajame teatre yra jaunuolynas, kur sodina bet ką, nežinodami, kas iš to išaugs ir ko negalima sėti prie ko. Toks gyvenimas – ir tai nėra blogai. Dabar Rimas kuria sodą Maskvoje – ateina laikas dideliems menininkams pasirodyti kitur, nes mes negalime stebinti vienas kito 50 metų, – pabrėžė aktorius. – Kadangi R.Tuminas turi gerą humoro jausmą, kitas knygos pavadinimas galėtų būti toks: „Vilniaus miesto Mažojo teatro didysis artistas išsiųstas dirbti į Maskvą genijumi“.
Kadangi R.Tuminas turi gerą humoro jausmą, kitas knygos pavadinimas galėtų būti toks: „Vilniaus miesto Mažojo teatro didysis artistas išsiųstas dirbti į Maskvą genijumi“
Jaunosios kartos aktorius ir R.Tumino mokinys Martynas Nedzinskas prisipažino, kad jam knygoje buvo įdomiausia sužinoti, kaip užaugo ir susiformavo jo gerbiamo mokytojo asmenybė.
„Man įdomiausia buvo režisieriaus vaikystė, brendimas, išvažiavimas į miestą, nes per studijų metus nepažinau šio žmogaus. Jis visada išlaikydavo atstumą ir net keldavo pagarbią baimę. Man buvo įdomu, iš kur šio žmogaus charizma. Tą pradžią skaičiau kaip romaną“, – šypsojosi aktorius.
Knygos autorė G.Baikštytė, girdėdama teigiamus jos kūrinio vertinimus, išdavė, kad tuos dvejus metus rinkti medžiagą tikrai nebuvo lengva.
„Žinojau, ką noriu padaryti ir bandžiau nekreipti dėmesio į skeptiškas nuomones. Atsimenu, kai papasakojau apie savo planus R. Adomaičiui, jis drėbė: „O dieve, kaip tu čia taip sugalvojai! Iš kur mergaitei tiek drąsos!“ Bet tai manęs nenugesino. O kadangi pats Rimas nemoka pasakyti „ne“, jis sutiko. Bet dėl to nebuvo lengva, nes jis visada žadėdavo paskambinti ar susitikti, bet niekada taip nebūdavo. Tačiau kadangi aš 40 metų pragyvenau su Mikutėnu, kantrybės turiu – ta kantrybė man ir padėjo, – šypsojosi artistė, daug laiko praleidusi Maskvoje, kur apie režisierių kalbino rusų teatro ir kino žvaigždes. – Aš žinojau, kad Rusijoje jis gerbiamas, bet kad taip garbinamas – netikėjau.“
Knygoje „Rimo Tumino sodas“ mintimis apie režisierių dalijasi tiek Lietuvos, tiek ir garsūs Rusijos aktoriai.
„Gražinai pavyko nesikišant iš skirtingų žmonių pasakojimų sukurti įvairiaspalvį menininko paveikslą, kokio joks kritikas negalėtų pateikti. Labai svarbu, kad knyga iš dviejų dalių – Lietuvos ir Rusijos kolegų atsiliepimų apie R.Tuminą. Skaitytojas gali pamatyti abu šio režisieriaus atspindžius skirtingose šalyse ir aiškintis, kodėl taip skiriasi tie atvaizdai, – įžvalgomis dalijosi literatūros kritikas Algimantas Bučys. – Mane sudomino aktoriai, kurie knygoje atsiveria labai netikėtomis pusėmis. O ir pats R.Tuminas nevynioja žodžio į vatą. Atsiskleidžia visos įtampos, kurios provokuoja skaitytoją.“
Žinote, kodėl visi aktoriai Lietuvoje nori pas Tuminą vaidinti? Nes jiems ant galvos nebus uždėtas septynių kilogramų bliūdas, į akis nešvies septynios projekcijos ir scenoje nereikės masturbuotis!
„Žinote, kodėl visi aktoriai Lietuvoje nori pas Tuminą vaidinti? Nes jiems nebus ant galvos uždėtas septynių kilogramų bliūdas, į akis nešvies septynios projekcijos ir scenoje nereikės masturbuotis!“ – aštrų pastebėjimą apie knygos herojų įterpė A.Sakalauskas.
Nors šventinį vakarą kolegos ir bičiuliai negailėjo gerų žodžių tiek knygos autorei, tiek pačiai knygai, pats R.Tuminas prisipažino, kad vis dar nedrįsta atsiversti knygos apie save patį.
„Šis vakaras netikėtai šiltai. Prisipažinsiu – aš bijojau ir knygos neskaičiau. Knyga apie save man lyg nekrologas. Bijau jos ne dėl to, kad nepatiksiu sau – žinoma, nepatiksiu. Bijau kuo nors nusivilti. Jums leidus, aš vasarą atsisėsiu po beržu ir, su žmonos Ingos sutikimu, gurkšnodamas alų skaitysiu ją ir galbūt verksiu“, – planais pasidalijo knygos ir vakaro herojus R.Tuminas.