Knygos apžvalga. Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“

Knyga ilgą laiką plūduriavo namuose, tai išgriebiama vienų rankų, tai – kitų. Ji ne sykį buvo iškeliavusi, tada sugrįžusi, tada iškeliavusi vėl. Tarsi bumerangas, ji vis grįždavo su viltimi, kad pagaliau atsiversiu, nebepaleisiu dar vienai kelionei į kitus namus.
Akvilina Cicėnaitė / Manto Golubevo nuotr.
Akvilina Cicėnaitė / Manto Golubevo nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Procesas tikrai užtruko, tačiau galiausiai „ji „Anglų kalbos žodynas“ atsidūrė mano rankose ir mintyse. Šias eilutes rašau po to, kai paskutinius dešimt knygos puslapių skaičiau daugiau negu du mėnesius. Žinoma, to negalima vadinti skaitymu, nes nieko neskaičiau, o tiesiog laukiau, kada galėsiu prie jos prieiti. Tačiau tas laukimas, ta būdravimo būsena, tas nenutrūkęs ryšys su knyga leidžia visą šį procesą vadinti „skaitymu“. Tarsi nenukirpta virkštelė, knyga visą tą laiką buvo mano galvoje ir vien dėl to negalėjau atsiversti jokios kitos knygos (bent kiek rimtesniam skaitymui). Vienaip ar kitaip, paskutinius puslapius įveikiau ir dabar dėl to esu labai laimingas.

Nuoroda
Anglų kalbos žodynas,
Akvilina Cicėnaitė
Įsigyti
* Kai įsigyjate partnerių paslaugas per 15min puslapį, mes gauname komisinį. Turiniui tai įtakos nedaro.

Vartydamas savo užrašus (tarsi praeities liudijimą) dabar bandau sugrįžti į praėjusius skaitymo etapus. Ir pradedu, kai buvau perskaitęs vos kelis skyrius. Jau tada supratau, kad knyga lėta. Gerąja prasme. Lėta, nes raminanti. Lėta, nes užplūsta tarsi poilsis. Skaityti smagu. Skaitant tokią knygą niekur nesinori skubėti. Bet skubėti ir nereikia. Niekas neverčia verstis per galvą ar bandyti kažkur nubėgti. Knyga nepretenzinga, minkšta, švelni, o pats tekstas – lyg siūlų kamuolys, po truputį virsta megztiniu, apglėbdamas tavęs vis daugiau ir daugiau.

„Už lango tvyrojo tiršta šilta tamsa lyg pelėsiais aptraukta uogienė. Kambaryje buvome tik dviese, bet nesijautėme vieni. Už mūsų driekėsi ištisi dešimtmečiai, dabar išblėsę, kai kur teberusenantys tyliai, beveik nepastebimai. Už mūsų buvo intymumas, seniai kitų išrastos mylėjimosi formos, mes patys buvome atrasti, plaukiojome ištyrinėtuose, sužymėtuose vandenyse. Virš nuogų kūnų gaudė oro kondicionierius, blausiai švietė naktinė lemputė, ir mes skridome – ne, ne kaip naktiniai drugiai į šviesą, skridome ir bloškėmės vienas į kitą, į save prisimindami tai, ką buvome pamiršę, užuosdami kvapus, plūstančius į šnerves, besismelkiančius pro gelsvai nudažytas pavargusio kambario sienas.“

Tai knyga, kai galima mėgautis tekstu. Kai svarbu, ne „kas“, o „kaip“. Ir į tą „kaip“ sutelpa Australija, kelias, kelionė, tekstų ir patirčių gijos, besidriekiančios nuo Lietuvos iki Kanados, nuo Vilniaus iki Monrealio.

Akvilina rašo ir rašo, ir rašo. Knyga kaip laiškas Australijai, laiškas Sidnėjui, laiškas Vilniui, laiškas meilei, o iš tiesų – laiškas sau. Jeigu ji to neužrašys – gailėsis. Jeigu gailėsis – nebeužrašys. Todėl ji rašo. Tekstas tarsi vanduo srūva veidu, rankomis, nuogu pavargusiu kūnu. Atrodo, kad autorė vis kartojasi, tačiau tuo pačiu – atskleidžia vis kitą perspektyvą, vis kitą plokštumą, vis kitą to paties jausmo atspindį ar šešėlį. Tekstas užlieja ir tu kvėpuoju nebe oru, o tekstu, panyri į jį, leidi jam tave užvaldyti, užpildyti tarsi tuščią indą, tarsi gaudžiančias taures.

„Išvažiavimas žadėjo nemirtingumą, – kūno, dvasios ir miesto, – bet neišpildė savo pažado. Per tuos dešimtmečius mes suaugome ir pradėjome senti. Jei būtume likę, būtų kitaip. O gal ir ne. Apie tai galvoti buvo per vėlu. Mitas, kad visos žmogaus ląstelės pasikeičia per septynerius metus. Dabar mokslininkai teigia, kad kai kurios ląstelės būna su žmogumi nuo gimimo iki pat mirties. Gal tos ląstelės ir yra vieninteliai mūsų namai.“

Knyga gera, tarsi stora ir minkšta pagalvė. Magnetas, traukiantis galvą. Perskaičius tokią knygą vieną kartą, antrąjį galima skaityti nuo bet kurios vietos iki bet kurios vietos, šokti beveik bet kurioje pastraipoje į bet kurią kitą knygoje esančią. Argi ne stebuklas? Knyga vientisa iki negalėjimo. Tarsi šimtas sluoksnių minkšto audeklo. Tarsi tūkstantis sluoksnių to paties švelnumo. Toks tas anglų kalbos žodynas, kuris skaitytoją intriguoja ieškoti istorijos pabaigos jau ne knygoje ar vaizduotėje, o realiame gyvenime. Kuris skatina ieškoti autorės ir įsitikinti jos realumu arba priešingai – šešėliškumu. Kuris kurį – galvoju perskaitęs knygą. Galvoju, o tai – jau smūgis į kriaušę, kabančią paraštėse ir posūkiuose. Knygos, bet tuo pačiu – ir gyvenimo, kuriame kiekvienam būtina atrasti savo kompasą ir jo rodomą kryptį.

Kita informacija:
Puslapiai:
320 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2022 m.

Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų