Prieš skaitydamas knygą apie Algį Mickūną nežinojau nieko, „Atsiminimų punktyrus“ atsiverčiau Vasaros skaitykloje ir užsikabinau. Kažkuo patraukė ir užkabino. Tuomet rudenį knygą įsigijau, o žiemą – pavyko užbaigti. Toks tas metų laikų algoritmas.
Žmonėms, kurie Algį Mickūną pažįsta arba apie jį yra girdėję anksčiau, ši knyga suskambės visai kitaip ir atvers visai kitus klodus, tačiau tai, kad, Algio nežinodamas, į knygą taip pat sureagavau, reiškia, jog ji – didesnė negu žmogus ir skirta ne vien kontekstui papildyti, bet ir jam sukurti.
„Bet visi, be išimties, užuosdavom babos kvapą – jos baisiai bijodavome, nes užrūstinti ją buvo baisiau nei susitikti su kokiais liūnų baubais, pakaruokliais ir pasmerktaisiais. Jei nuspėdavome, kad jai kas nors nepatiko, tai reikėjo sergėtis, o kad išsisergėtum jos, reikėjo visą laiką žinoti, kur ji yra, – ypač kada jos nematai.“
Filosofas, Lietuvos patriotas, mokslo pasaulio žvaigždė (pasaulinė!). Pradininkas, vystytojas, tęsėjas. Palikęs įspaudą akademiniame pasaulyje. Dramblio dydžio įspaudą. Bet kad pamatytum tą dramblį, visų pirma reikia pamatyti tą pasaulį, kuriame jis gyvena. O tai ir yra didžiausias stebuklas, nes pasaulių aplink mus – visa galybė, tik spėk suktis. Tuo tarpu žinome tik tuos, kurie ribojasi su mūsiškiu burbulu. Skaityti tokią knygą, tai išeiti už savo burbulo ribų, tai atrasti naują (naujus!) dar neregėtus pasaulius.
Skaityti buvo tikrai įdomu. Ypač pirmąją knygos pusę, kada viskas primena pasaką ir atsiminimai išties eina punktyrais – vaikystė, karai, paauglystės ir t.t. Toliau, tuo viskas tirštėja, kol galiausiai virsta savotišku faktų rinkiniu. Tačiau ten, kur atskleidžiami ne vien faktai, bet ir jų interpretacijos – ten yra auksas. Skaitau ir mėgaujuosi. Skaitau ir atrodo, kad kuo tas įvykis laiko erdvėje toliau nuo žmogaus, tuo daugiau jame magijos, tuo labiau jis įsuktas į atminties miglas, tuo smagiau apie tai pasakoti, tuo didesnė nostalgija ir rūpestis, kad tai neliktų pamiršta. Ir viskas atvirkščiai su tais įvykiais, kurie laiko vertikalėje visai prie pat.
Tiesa, vienu metu pasirodė, kad knyga per daug drungna ir paviršutiniška, pasigedau gylio, pasigedau Algio šešėlio. Jis stovi šviesoje ir tai puiku, tačiau tai – tik viena pusė. Kitoje daikto, į kurį nukreipta šviesa, pusėje visada nusidriekia šešėlis. O čia jo nepastebėjau. Kur jis? Kodėl jis prapuolė? Apie tai ir galvojau žiūrėdamas nuotraukas, kurių knygoje gausu, o taip pat ruošdamasis peržiūrėti bent keletą Algio paskaitų video, kuriuos internete nesunkiai galima rasti.
Knygą rekomenduoju, ji skatina ne tik patirti, bet ir mąstyti, o tai turbūt didžiausias komplimentas autoriui, kaip filosofui ?
„Ir dar – eidamas per tiek gyvenimo mokyklų vis dėl to neišmokau pykti. Gal taip atsitiko vaikystėje dėl piktos babos. Mat žinodami, kad ji pikta, mes prie jos ne tik pripratom, bet mėgdavom ją užpykdyti ir iš to krėsti juokus – žodžiu, juoktis iš piktumo. Tai ir man taip per visą gyvenimą: vos pasirodydavo, kad reiktų supykti, visuomet kildavo juokas, ir pyktis dingdavo.“
Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2022 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/