Kitas momentas, nuteikęs kiek prieštaringai, buvo knygos nugarėlėje įvardintas knygos žanras. „Pusiau trileris, pusiau politinė satyra“. Toks žanro išplaukimas priminė kitas knygas, kurios tarp kelių žanrų ėmė ir pasislėpė. Žinia, kad taip kur kas lengviau sumėtyti pėdas, nes blaškantis tarp kelių polių, įprastai, niekas neišsigrynina ir viskas gali būti pateisinama. Kita vertus, skaitytojas skaito knygą, o ne knygos nugarėlę, todėl visi tokie žanrų žaidimai tėra reklaminis triukas paliekantis praviras duris, kad esant reikalui būtų galima patyliukais išsmukti laukan.
Jis nuėjo prie savo rašomojo stalo, pasirausė kažkokiuose popieriuose, paskui pakėlė telefono ragelį ir buvo berenkąs numerį. Bet galų gale numojo ranka. Tik atnarpliojo susimazgiusį telefono laidą.
Knyga visai plona, todėl ir jos skaitymas tam tikra prasme buvo ėjimas ašmenimis. Nes nuo pat pradžių buvo aišku, kad paslydus iš naujo pakilti tiesiog pritrūks laiko. Todėl visur vaidenosi paskutinės vilties pražangos. Režimas. Kontrolė. Taisyklės. Ir viską vienijantis absurdas. Gal net absurdas kvadratu. Puikiai jautėsi, kad tie ašmenys, kuriais vaikštau, yra iš 1965 metų, kada ši knyga ir buvo parašyta. Vadinasi, šiek tiek apdulkėję ir skaitant verčiantys perdėlioti galvoje tuometinius kontekstus. Dėl to ši knyga dažnai atrodydavo tarsi įrėminta po stiklu. Lyg sekretas, kada pro šukę matosi ten įkalintas, tačiau niekaip nepasiekiamas ir todėl visiškai nuasmenintas miestas, žmonės, o visos taisyklės ir kintamieji egzistuoja išimtinai teorinėje plotmėje.
Natūraliai kyla klausimas, kas tokioje situacijoje gali būti tikra? Santykiai? Nematomi ryšiai? Iš pirmo žvilgsnio nieko nelemiantys veiksmai? O gal sprogimo pažadas? Parako kvapas? Kraujo pėdsakai ant švariai nuskusto veido? Skaitant atrodė, kad tai visai greta, tačiau iki to dar reikia truputį paėjėti. Odą tesvilino karšta Graikijos saulė, o į akis žvelgė visai kitas gyvenimas (didžiąja dalimi reliatyvus). Ar jį būtų galima sugretinti su mūsiškiu? Ir jeigu taip, kokioje situacijoje? Klausimai kilo vienas po kito. Klausimai kaip pa(si)teisinimai. Klausimai, norint parodyti, kad nulupus žievę bananas nėra nei plastmasinis, nei supuvęs.
Viskas klostėsi ne tiesiog normaliai, o tobulai! Planas, visas tas sudėtingas mechanizmas, veikė tiksliai kaip chronometras. Dabar tereikėjo laukti rezultato. Jie padėjo uždelsto veikimo bombą ir tikėjosi, kad ji neišvengiamai sprogs. Vienu ar kitu momentu.
Tardytojas jautė Planą kaip gyvą daiktą, nervus ir raumenis turinčią būtybę, su kuria drauge darbavosi dėl bendro tikslo.
Visoje knygoje vaikštoma nuolat traškančiu ledu. O nuo kranto nutolus pakankamai, atsiranda ir intriga, nes staiga supranti, kad jau nebeaišku ar lygiai taip pat sėkmingai pavyks sugrįžti atgal. Ir tuomet ta intriga nepaleidžia, nes tu nori išsiaiškinti kas ir kaip nutiks. Kaip įlūš ledas. Iš kurios pusės. Kas pirmas į jį įkris, o kas bus nutemptas iš paskos.
Tai knyga tarp žanrų, tarp krantų, tarp ledo iš vienos pusės ir lėto klampinančio karščio – iš kitos. Nuo vieno norėtum apsiginti praverdamas langą, nuo kito – grįždamas atgal į krantą. Bet lango nėra (jis tik vaidenasi), o krantas liko per daug toli. Taip ir tu, perskaitęs knygą lieki kažkur tarp. Tarp nusivylimo ir džiaugsmo. Tarp sotumo ir alkio. Burbule. Inkliuze. Vakuume, kuris 1965 metais, tikriausiai atrodė visiškai kitaip ir kūrė visai kitokias prasmes. Ši knyga itin pavaldi laikmečiui, todėl ir ją skaitant tiesiog privalu sugerti visą tuometinę atmosferą. O tada belieka tikėtis, kad šūvis pasieks tikslą. Kad ginklas neužsikirs. Kad ranka neįstrigs kišenėje.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: ΤΟ ΛΑΘΟΣ
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklraštyje https://lentyna.wordpress.com/
