Priešingai nei „Dailiausia moteris mieste“, tai – ne atskirų apsakymų rinkinys, o tęstinis romanas. Nors atskiri jo skyriai ir galėtų išaugti į savarankiškus tekstus, čia jie visi susiūti storais juodais siūlais, kurie neleidžia ištrūkti ir išsisklaidyti pavėjui. Tie siūlai ir išlaiko pagrindinę siužetinę (nors gal reiktų sakyti – gyvenimo) liniją. Susieja epizodus su veikėjais, neleidžia vieniems nuo kitų pabėgti ir pranykus atkampiose užuovėjose nepastebėtiems pasigerti.
Kad autorius savo tekstais liudija asmeninį gyvenimą įrodo ir tai, jog kai kurios aprašomų istorijų detalės jau girdėtos bei skaitytos, kad ir toje pačioje „Dailiausioje moteryje mieste“. Todėl nekyla abejonių, viskas tikra ir patirta, o autoriaus atmintis, tokiu atveju, yra tiek ginklas, tiek jau šiek tiek sueižėjęs skydas. Nes, iš vienos pusės, be geros atminties tokia knyga negalėtų gimti, tačiau iš kitos – ši jau trūkinėja ir ne visada atrinkdama bei tinkamai išrūšiuodama savyje talpinamą informaciją pradeda kartotis. Tačiau tai tik dar vienas įrodymas, kad kūnas, su kuriuo šie tekstai sukabinti, nėra lengvas. Jis sunkus ir jam nuolat reikia padėti. Su juo nuolat reikia kovoti. Tarsi su tuo pilku nepajudinamu debesiu. Tarsi su ta neišvengiama žemės trauka.
„Pakilau namo. Švietė mėnesiena. Mano žingsniai aidėjo tuščioje gatvėje. Garsas buvo toks, lyg kažkas sektų iš paskos. Apsižvalgiau. Klydau. Buvau vienui vienas.“
Tai romanas apie rutiną. Netgi ten, kur jos, iš pirmo žvilgsnio, nėra ir negalėtų būti. Knyga kaip gyvas įrodymas, kad bet kas, net ir patys keisčiausi nutikimai, netikėčiausi išgėrinėjimai, muštynės ar pirmą kartą matomi nepažįstamieji gali tapti rutina, jeigu yra linkę kartotis. Tuo pačiu, tai elementarus pavyzdys, kad viskas yra linkę kartotis ir tėra baigtinė aibė, o jeigu atrodo priešingai, vadinasi, žvelgiame nepakankamai plačiai.
Šio romano siužetas cikliškas, ir tie ciklai labai paprasti. Viskas prasideda nuo naujo darbo paieškų, tuomet šis randamas, susipažįstama su darbine aplinka, o tada – keletas skanesnių epizodų po kurių visada seka atleidimas. O po to viskas vėl kartojasi – naujos paieškos, atradimai ir t.t. Tarp nesustabdomai besisukančių smagračių įsipina alkoholis, neaiškūs barai, vienadieniai prašalaičiai ir prašalaitės, akimirkos euforija ir pykinimą keliantis svaigulys. Su kuriuo susitaikoma ir susigyvenama, tampama vienu kūnu ir, aišku, krauju.
Ir jeigu dar pradžioje naiviai tikiesi, vėliau supranti – čia nėra ir nebus užuominų apie šviesą tunelio gale. Ji neaktuali ir nesiekiama. Ji kaip sąmonė, kuri kas kartą išsijungia, kai kūnas pavargsta ir atsisako kovoti su nuodais.
Bet jeigu ne tai, tuomet kas aktualu? – kažkas paklaus.
Ogi, tik tai, kas vyksta čia ir dabar. – kažkas atsakys. – Tai reiškia, pažemėje girgždantys akmenys, kuriais velkasi mūsų kojos.
Į kur velkasi? – kažkas paklaus dar kartą.
Jokio skirtumo. – kažkas dar kartą atsakys. – Svarbiausia nesustoti.
Be viso to, kas vyksta (o gal kaip tik – nevyksta), šis romanas dar primena, kiek daug pasaulyje yra įvairiausių darbų. Daugelio kurių nepastebime, nematome, ir net nepagalvojame, kad jie iš viso egzistuoja. Tačiau visi jie yra čia – tarp mūsų. Visai kaip ir tuos darbus dirbantys žmonės.
O tai – jau žingsnis prie kitų, galbūt daug reikšmingesnių, apmąstymų.
Vertinimas: 8,4 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Factotum
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com.
