Po lengvų primygtinų raginimų visgi Tauragienės vertimas buvo pradėtas, bet neturint su leidykla sutarties, kuri ir teisių dar nebuvo nusipirkusi, keliasdešimt puslapių vertimo juodraščių, palydint tada mano visai nesuprantamai sutikto „jai reikia vyro vertėjo“, buvo įkišti į stalčių. Pristojęs kraujavimas vėl atsinaujino iki kol „Rara“ driokstelėjo naujieną, kad McCarthy magnus opus jau įtraukta į leidyklos 2023 m. planus ir tekstas jau verčiamas Vido Morkūno. Bet 2023 m. ėjo į pabaigą, leidykla atsiprašinėjo ir sakė, kad bus kitais metais, po to – Knygų mugei, po šito – pavasarį… Tad, kai jau „Kraujo meridianas arba Saulėlydžio gaisai Vakaruose” atsidūrė rankose ir buvo pradėta skaityti, gimė hipotezė, ar kartais vertimas nėra sudėtingesnis už originalą ir neturi nepagrįstų pagražinimų. Bet paliksiu šį klausimą akademikams ir eisiu prie žemiškų dalykų.
Kas yra „Kraujo meridianas“? Vesternas. Antivesternas. Antiherojinis epas. Istorinis romanas. Filosofinis kūrinys. Apokaliptinis pasakojimas. Kolonializmo kritika. Kelio filmas. Ir panašiai, ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Matyt, todėl kitiems ir neįtinka visuma, kurioje nėra nieko sukramtyto, kurioje kiekvienas skaitytojas randa savas prasmes ir supratimus.
Romano siužetas nukelia į XIX a. vidurį, JAV ir Meksikos pasienį, po neseniai pasibaigusio karo, ir sukasi apie vaikį, kuris prerijomis patraukia į Vakarus, prisijungia prie Glentono gaujos, kuri lyg ir turėtų atlikti armijos vaidmenį, bet netrunka virsti skalpų medžiotojais, kurie šnioja bet kurį kelyje pasitaikiusį skalpą. Skaitytojas susipažįsta ir su kitais vis kintančio skaičiaus gaujos nariais, tarp kai kurių kyla vienokių kitokių mažų konfliktų, tiek išorinių, tiek vidinių, bet iš esmės turime šimtus puslapių žygio arkliais per dykynes, dešimtis scenų su vienokiais ar kitokiais susirėmimais. Iš pirmo žvilgsnio tai gali sentimentaliai priminti paaugliškosios literatūros apie indėnus fabulą.
Ir tikrai „Kraujo meridiane“ netrūksta vietų, kurios lyg nužengusios nuo Harkos, Vinetu ar Odinės Kojinės nuotykinių istorijų, nors atmosferiškai labiau primena Juodosios Gvardijos žygį, tik McCarthy nekuria pramogos, herojų ar gėrio versus blogio kovos. Kaip vienas siužetinis skaitytojas internetuose atsiliepė: „Be žudymų ir neįtikėtino žiaurumo nieko ten daugiau nėra“. Ir jis yra teisus dėl siužeto turinio, bet klysta dėl neįtikėtinumo. Laukiniai Vakarai tuomet buvo išties žiaurūs, labai žiaurūs. Skalpą buvo galima iškeisti į pinigą, o kas pasakys ir kas aiškinsis, ar tas gabalas odos nuo indėno ar nuo saulėje įkepusio baltojo kaukolės. Ne veltui ta vieta turėjo ir Paribio vardą – ribos, kur JAV Konstituciją ar Teisių bilį galima buvo panaudoti tik užpakaliui šluostyti ar laužui įkurti. Ten galioja kitokios taisyklės – jokių taisyklių, arba viena jėgos taisyklė – dėl išgyvenimo viskas galima.
Tą ir kataloguoja McCarthy: dažnai nebūtiną smurtą, su nebūtinu žiaurumu, betiksliu, beprasmiu, bet garantuotu, neaplenkiant moterų, kūdikių ar naminių gyvūnų. Ir iš viso šito gimsta šio kūrinio unikalumas – konfliktas ne tarp romano veikėjų, o konfliktas tarp kūrinio ir skaitytojo, kuris čia labai ryškus ir neišvengiamas. Todėl vieni knygos neįveikia, o įveikę lieka su akmeniu ant širdies ir pilna galva gyvačių, šnypščiančių įvairiausius klausimus. Apie kolonializmo kruvinumą. Apie ant mirties statomą istoriją. Apie tai, kad nei McCarthy įvykius sutirštino, nei jo niūri vizija liks tik puslapiuose – kraujas kaip liejosi Paribyje, taip ir liesis. Kad tai nesibaigė, o vis kartosis ir kartosis. Dėl žmogaus prigimties.
Ką žmonės galvoja apie karą, visiškai nesvarbu, toliau kalbėjo teisėjas. Karas niekada nesibaigia. Žmonių lygiai taip pat galima paklausti, ką jie galvoja apie akmenį. Karas čia buvo visada. Žmogaus amatas kariauti, o jo laukia velniai. Svarbiausias amatas laukia svarbiausio amatininko. Taip visada buvo, taip visada ir bus. Taip ir ne kitaip.
Romanas neturi vientisos įtraukiančios istorijos, tad vienu prisėdimu knygos neprarysi. O ir minėtas turinys pradėtą knygą verčia dažnai atidėti, nes gaunamas iš puslapių brutalumas atrodo turi metafizinės galios. Tokie pat niūrūs ir beširdžiai yra ir „Kraujo meridiano“ veikėjai, kurie paprastai ilgai negyvena. Tik keli personažai, kuriuos galima geriau pažinti, keliauja per visą knygą: pats Glentonas, vaikis, Teisėjas ir buvęs kunigas. Bene ryškiausias ir įdomiausias esti Teisėjas, kuris, nors ir atstovauja apsiskaičiusio, intelektualaus, racionalaus proto būtybę, labai retai elgiasi pagal teisę, kaip ją suprantame mes dabar. Ne veltui apie jo antgamtišką prigimtį mistiškas istorijas porina buvęs kunigas, tarp kurio su Teisėju galop įvyksta konfliktas, simbolizuojantis sąlyginę (nes buvęs kunigas gi iš tos pačios gaujos) kovą už gėrį, kovą už vaikio sielą.
… ir vis dėlto niekas, nei gamta, nei žvėrys, niekas jiems nebuvo taip svetima kaip jų pačių širdys.
Baudelaire’o mintis, kad literatūrai svetimas moralumas, ir kad užtenka gero sumanymo bei stiliaus grožio, „Kraujo meridiane“ išpildyta tiesiogiai ir su kaupu. Romano be moralumo literatūriniam audiniui nieko negalima prikišti. Stilius – šiurpinančiai vaizdingas (scena su Teisėju, už pavadžio vedančiu silpnaprotį, visiškai nuraunanti stogą), nestokojantis religinių įkvėpimų, folkneriškos manieros (be dialogus išskiriančios gramatikos) sakinių struktūra kartais primena poeziją ar archajišką metraštį; žodynas kupinas aprašomam laikmečiui ir vietai pritaikytų terminų, kurie išnašose vertėjo paaiškinti, nors kartais tam pačiam paaiškinimui reiktų papildomo paaiškinimo (pvz., „Kaip ir apačiai, atapaskų grupės autochtonai“). Net tokios slogios tematikos McCarthy tekstas spinduliuoja grožiu, dėmesiu detalėms, meistriškai aprašomais gamtos peizažais, gyva kalba, visą kūrinį išlaikančia žodžio jėga – tai geba retas rašytojas. O vertėjas Vidas Morkūnas tikrai nusipelnė metų išradingiausio vertėjo titulo, nes pasistengė, kad skaitytojas negalėtų lengvai bėgti per „Kraujo meridiano“ puslapius: prirankiojo retai vartojamų atitikmenų, nepabijojo ir naujadarų, kurie leido pajausti originalaus teksto didingą įspūdingumą.
Pabaigai verta prisiminti šio teksto pradžią, kur moteris vertėja sakė, kad „Kraujo meridianui“ reikia vertėjo vyro. Įveikus ne tiek ir daug puslapių supratau, kodėl, ir dabar galiu tik paantrinti. Iš to išplaukia ir mano rekomendacija: bet kokiu atveju, pirmiausia tai knyga gautų amžiaus cenzą S (tai bene vienintelis kartas, kai skaitant norėjosi tokios gradacijos literatūrai), tada – be rekomendavimo silpnų bei jautrių nervų asmenims, matyt, ir moterims – ne, na, o galiausiai – būtina perskaityti visiems.
P.S. Internete galima rasti knygos veikėjų žygių žemėlapį, kuris visai praverčia skaitant – https://epictrailbookmaps.com/products/blood-meridian-trail-map
