Ir vėl vėluoju: švedo bestselerį jau seniausiai perskaitė pusė Lietuvos ir, sprendžiant iš atsiliepimų, ta pusė neliko abejinga. Vieni juokėsi, kiti graudinosi, treti susimąstė, beveik visi norėjo dar. Iš pirmo žvilgsnio – keista. Nes Uvė nėra tas herojus, su kuriuo skubėtum tapatintis. Per gyvenimą nieko ypatingo nenuveikęs 59-erių kietakaktis, nuo pirmų puslapių pykstantis ant „kopjuterių“ ir pasaulio, kuris paliko jį užpakaly. Tokie viskuo nepatenkinti iš tolo trenkia rūgštimi, sunku ilgai išbūti jų kompanijoj. Tačiau versti knygos puslapius vis lengviau: nejučia Uvę pradedi ne tik toleruoti, bet ir suprasti, netgi užjausti. Kodėl?
Dideli nuopelnai tenka knygos autoriui, parodžiusiam, kad skųstis velniop einančiu pasauliu, naująja karta (pasitaisyti dviračio nemokančia) bei savo paties likimu galima ir stilingai. „Neturėjo gyvenimas taip susiklostyti. Ką daugiau Uvė gali pasakyti, nieko.“ Vaikystė be mamos. Tragiškai pasibaigęs mylimosios nėštumas. Žmonos netektis. Daugkartiniai bandymai žudytis. Ir vis dėlto Uvės gyvenimo drama tekste neturi jokio paminklinio svorio: kur turėtų būti liūdna, sunku nesišypsoti. Kur dvelkia mirtimi, skaitytojas įpratinamas juoktis.
Bet yra ir kita priežastis, kodėl daliai lietuvių senio iš Švedijos istorija gali pasirodyti artima. Uvė mėgsta valgyti dešrą su bulvėmis. Uvė nepasitiki kortelėmis ir teikia pirmenybę gryniesiems. Uvė vairuoja vidutinišką sabą ir šnairuoja į tuos, kurie sėda į bemvus. Uvė tiki, kad žmogus gyvenime turi „atlikti tam tikrą funkciją“. Todėl Uvė sunkiai dirba, stato namą, taupo pinigus, moka paskolą – „daro, kas priklauso“. Kol anksčiau ar vėliau yra nurašomas – „lyg būtų kažkas, ką galima nubraukti vos drėgnu skuduru“. Visą gyvenimą Uvei norisi, kad „kas teisinga, būtų teisinga, o kas ne, tegu liks neteisinga“. Todėl jis nemoka vogti, kai pasitaiko proga vogti. Nemoka meluoti, kai naudingiau meluoti. Jis tiki, kad „geras darbas atstoja atlygį“, todėl nieko neužgyvena ir lieka tik su „kišenėje sugniaužtu kumščiu“.
Apie ką yra šita istorija? Apie šiaurietį Uvę? O galbūt – ir apie nemažą dalį tautiečių, taip ir neišmokusių gyventi be instrukcijos bei tapusių daugkartinėmis apsukresniųjų aukomis? Lietuvoje įprasta skaidyti visuomenę į pažangiuosius ir atsilikusius, su pagieža stebinčius, kaip į priekį pabėgęs pasaulis palieka juos užmaršty. Jie patys kalti, sakoma, ir turbūt teisingai sakoma. Tačiau tikėtina, kad tą atsilikėlių kartą sudaro ne vien balvonai homosovietikai: yra užsilikę ir šiauriečių uvių, kurie, bandydami gyventi „teisingai“, buvo stipriai išdurti „vyrų baltais marškiniais“ arba paties likimo, todėl tapo tuo, kuo tapo.
Klausimas, ar šitos paralelės priartina Lietuvą prie skandinavų. Bet bent jau senųjų nordikų – uvių – mūsų šalyje yra ir dar kurį laiką bus. Susiraukę, savižudiški, nemalonūs tipai, praradę pasitikėjimą valstybe ir kitais žmonėmis. Bet gal tegul gyvena? Kad būtų iš ko juoktis, o retsykiais ir šiek tiek užjausti. Nes (keista, kad tik dabar prieinu prie šios temos) šiaip jau romanas „Gyveno kartą Uvė“ yra apie žmogų, kuris, nepaisant savo nepakenčiamo charakterio, geriau nei daugelis pažino, kas yra meilė ir ką reiškia jos netekti. Kuris visiškai nemokėjo apie ją prabilti. Užtat jautė. Ir kol jautė, tol gyveno, nepaisant abejingo, kartais negailestingo, toli į priekį nuskubėjusio pasaulio. Uvės širdis per didelė, ligoninėje diagnozavo gydytojai. Ne pati blogiausia nordiko širdies yda.
