Prieš pradėdama šią apžvalgą turiu prisipažinti, kad nesu uoli fantastinių ar fantazijos knygų gerbėja, o mano prisilietimas prie maginės literatūros baigėsi, kaip ir daugeliui – su Hariu Poteriu. Vis dėlto, esama kelių elementų, kurie šios suomių rašytojos kūrinius paverčia patraukliais bet kokio amžiaus ir pomėgių skaitytojams.
Visų pirma, reikia paminėti, kad rašytoja savo neįprastą pasaulį konstruoja itin profesionaliai – romanas pasakoja apie dvi skirtingas karalystes, kurias Siiri aprašo nepriekaištingai. Kiekviena jų turi savitus dėsnius, gyventojai skirtingi savo papročiais, išvaizda, vertybėmis, o rašytoja apgalvoja net menkiausias smulkmenas – nuo drabužių, iki ekosistemos, aplinkos, namų apyvokos rakandų, kalbėsenos, maisto. Tokiu būdu skaitytojas nesijaučia atstumtas, jam nereikia pernelyg dirbti mėginant pačiam išgalvoti tai, ką autorė pamiršo paminėti, telieka leistis nešamam pasakojimo. Nesama ir to, kas fantazijos knygose ypač erzina – nesutapimų, loginių kliuvinių. Kitaip tariant, matyti, kad knyga kruopščiai apgalvota. „Graudaragio užkalbėjimo“ skyriai trumpi, kone visi panašios apimties (peršasi mintis, kad autorė yra išstudijavusi, kiek pasakojimo be pertraukos gali „ištverti“ jaunas skaitytojas), tad keliauti po knygos pasaulį nėra sunku, pakanka tiek vidinės, veiksmo, tiek išorinės, skyrių kaitos, dinamikos.
Prie to, kad šio romano skaitymas netampa sunkia užduotimi (nors galėtų, kai joje knibžda negirdėtų gyvūnų ir paukščių, o personažai užsiima keistomis veiklomis ir ritualais), prisideda ir puikus Urtės Liepuoniūtės vertimas. Pasakojimo kalba tokia sklandi, kad neužkliūva nė vienas sakinys, tiesą sakant, skaitydama turėjau pati sau priminti, kad tekstas – verstas iš užsienio kalbos. Urtė puikiai susidorojo ir su graudaragio terminu, ir su kitais, knygoje vis išnyrančiais, keistais sutvėrimais. Džiugu ir tai, kad romano personažai šneka kiekvienas savaip, tačiau jų kalba nėra keistai suįmantrinta, nenukrypsta į „literatūrinę“ lietuvių kalbą, kuri kartais būna atgyvenusi, keista ir tiesiog nepaskaitoma.
Romane talentingai konstruojami ir personažų portretai – nors pagrindiniai knygos veikėjai – paaugliško amžiaus, rašytoja jų paveikslų nesubanalina ir „nesuplokština“, kaip kartais atsitinka su vaikų ir jaunimo literatūra, kur viskas arba įvyniojama į vatą, arba perteikiama pernelyg vienpusiškai. Ne viename interviu autorė mini, kad jai svarbu visapusiškai apmąstyti žmonių, taigi, ir savo personažų psichologiją – pavaizduoti tiek teigiamus, tiek neigiamus jų bruožus, kalbėti apie tai, kad nesama vienpusių charakterių. Tai, mano galva, ypač svarbu, jei mąstome apie jaunimui skirtą literatūrą – matyti ir galvoti plačiau, nei stereotipinės juoda/balta, gėris/blogis priešpriešos.
Visgi, mano manymu, svarbiausias „Graudaragio užkalbėjimo“ aspektas, ar bent jau tas, dėl kurio aš visų pirma girčiau šią knygą, yra temų aktualumas. Siiri Enoranta kalba apie meilę, draugystę, šeimos narių santykius, ekonominę santvarką taikydama šiuolaikines, dabartiniame gyvenime galiojančias gaires. Kaip pati autorė pabrėžia, jai svarbu, kad knygos ne tik pasakotų įtraukiančias istorijas, tačiau ir mokytų, leistų susipažinti su pasauliu ir jį apmąstyti. Manau, sveikintina, kad „Graudaragio užkalbėjimas“ prabyla apie seksualinės orientacijos klausimus, apie geismą, saviiešką – galiausiai, juk būtent šios temos besiformuojančioms asmenybėms yra labai aktualios. Drauge, Siiri Enoranta apie tai kalba ne vulgariai, ne prikišamai, o tiesiog istorijos pagalba – per personažų likimus rodydama, kad pasaulis yra kupinas skirtingų pasirinkimų, ir kad kiekvieno mūsų sprendimai yra svarbūs ir turėtų būti nulemti mūsų pačių jausenų, o ne išorės primetamų taisyklių.
Taip pat, tai bene pirmoji mano skaityta knyga jaunai auditorijai, kur suaugusiojo akis gana greitai atpažins kairiąsias politines tendencijas – rašytoja neįkyriai kalba apie laukinio kapitalizmo, vartotojiškos visuomenės pavojus, savaip kviečia atsigręžti į gamtą ir į bendruomenės svarbą. Kitas socialinis ir politinis aspektas, kurį galima pastebėti šioje knygoje – feministinės idėjos. Siiri feminizmą pavadinčiau mąstančiu – jai svarbu kalbėti apie moters nepriklausomybę ne tik nuo vyro, bet ir nuo draugių, lygiai taip pat, kaip svarbu vaizduoti meilės, skirtingų lyčių darbo ranka rankon jėgą ir svarbą. Politika, seksualumas, emociniai ryšiai su aplinkiniais – visos šios temos yra aktualios, o Lietuvos jaunimo literatūra tikrai turi ko pasimokyti iš Skandinavijos rašytojų, kurie, regis, daug seniau suprato, kad jaunas žmogus nėra nei naivus, nei kvailas, ir kad labai svarbu kalbėtis su juo „nepatogiomis“ temomis.
Ne viename interviu autorė mini, kad jai svarbu visapusiškai apmąstyti žmonių, taigi, ir savo personažų psichologiją – pavaizduoti tiek teigiamus, tiek neigiamus jų bruožus, kalbėti apie tai, kad nesama vienpusių charakterių.
Jeigu reikėtų rasti kokį neigiamą šios knygos aspektą, tegalėčiau išskirti vieną, kuris man sukėlė šiokių tokių abejonių – pabaigą. Ji gali pasirodyti kiek saldoka, idealizuota, nors, reikia pasakyti, ir ten slypi tam tikra mintis, kurią autorė nori išsakyti skaitytojui. Kita vertus, būtų galima būtent tokios pabaigos pasirinkimą teisinti ar motyvuoti tuo, kad tokiu būdu visiškai išpildoma maginės fantastikos, kaip eskapistinės literatūros, funkcija.
„Graudaragio užkalbėjimas“ – romanas, pasakojantis apie magiškus pasaulius ir visiškai realias ir kiekvienam ajų problemas. Suaugusiems skaitytojams tai bus kokybiškai parašyta, aktualizuota jauki pasaka, jauniesiems – sklandus, kupinas veiksmo ir intrigos pasakojimas, siūlantis apmąstyti įvairius, dažnai nutylimus, klausimus.
Siiri Enoranta. „Graudaragio užkalbėjimas“. Tyto alba, 2019
