Kadangi knyga apie Islandija, kyla klausimas, kokie ten brangakmeniai. Ir netrukus ateina atsakymas – iš ledo, akmens ir vėjo.
Pavadinime yra viskas, kas buvo ne taip. Ilugastadiras, sodyba prie jūros, kur minkštame ore girdėti kalvės žvangėjimas, kur klykia kirai ir vartosi storuliai ruoniai. Ilugastadiras, kur naktį užlieja ugnis, kur ankstyvą rytą pasirodę dūmai panardina žvaigždes, kur amžini Ilugastadiro griuvėsiai sūpuoja mirusius kūnus savo nudegusių spindulių narve.
Istorija lėta ir inertiška. Ji senka tarsi ledynas, o kai įgauna apčiuopiamą pagreitį, jos nebesustabdysi, gali tik sekti iš paskos ir pritariamai linkčioti.
Šaltis, tamsa, XIX a. pradžia, kaimas, gyvuliai, tarnai, apeigos ir… nusikaltimas. Būtent tas nusikaltimas, jo naktis ir seka visus (tiek skaitytoją, tiek veikėjus), plasnoja tarsi šešėlis, klaidžioja po išorės ir vidaus perimetrus.
Knygoje viskas persipynę ir sodru, tačiau tas sodrumas dera ir todėl žavi. Ir todėl norisi knygą skaityti toliau, norisi ją pabaigti, išgyventi, o svarbiausia – norisi jai skirti savo laiką.
Jo pirštai nusvėrė manuosius, lyg ant šakos nusileidęs paukštis. Tai buvo atitikimo ženklas. Nemačiau, kad mus supa lengvai užsideganti medžiaga, kol nepajutau, kad ji skęsta liepsnose.
“Paskutinės apeigos“ – tai knyga apie emocijas ir jų kaitą. Apie aplinką, kuri apsiveja (aplimpa?) pasmerktą žmogų, o jis turi apsispręsti, ar tai, kad yra pasmerktas, reiškia, jog jau yra nebegyvas ar priešingai – kiekviena likusi diena dabar bus tarsi šventė.
Pasakojama istorija paremta tikrais faktais, remiamasi išlikusiais šaltiniais, nušviečiant paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę. Knyga labai stropi. Tarsi audeklas pro kurį galima regėti šviesos nuoplaišas. Jame ir šaltis, ir šiurkštus audinys, saugantis nuo to šalčio. Ir neviltis, ir tuo pačiu atsivertimas, tikėjimas ir nuolatinė abejonė.
Gyvulių skerdimas paprastai paženklintas skubėjimu. Oras blogas, lauke lietus su kruša, o vėjas it vilkas kanda į kulnus, primindamas apie besiartinančią žiemą. Jaučiuosi tokia sunki, kaip susitelkę tankūs sniego debesys.
Knyga pateisina savo pavadinimą, ji tarsi apeigos. Kai skaitytojas tėra liudininkas (nori jis to ar ne). O liudininkui pavesta liudyti. Tai, kas prieš jo akis – įvykiai, kurie ledinio šaltinio srove teka pro kalnų akmenis. Todėl šalta, šalta, šalta. O kažkur tolumoje – gyva. Nes šaltis žadina. Tą trumpą akimirką prieš užverdamas duris.
O kai visa baigia tekėti, tekstas paplūsta smėliu, tamsa, tirštu gyvulio krauju. Naktis yra tamsi, bet spalvota. Tokie žodžiai sminga (nugula?) užvertus šią knygą.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Burial rites
Vertėja/Vertėjas: Jovita Groblytė-Hazarika
Puslapiai: 366 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com/
