„Raudonąjį apelsiną“ pradėjau skaityti kaip detektyvą, tačiau gerokai pasistūmėjęs turėjau pasitikslinti. Ant viršelio radau prierašą, kad tai – trileris. O iš tiesų, kažkas per vidurį, kai įtampa lygiagrečiai kuriama tiek tekste, tiek skaitytojo galvoje. Ta įtampa verčia pergyventi, lįsti į tekstą, stumia tave kažką daryti, judintis iš vietos ir tuo pačiu – judinti kitus. Toks šaltukas reiškia, kad knyga tikrai turės draugų, bet lygiai taip pat – ir priešų.
Vos prieš dvidešimt keturias valandas aš pasižadėjau išgerti tik vieną taurę ir eiti namo. Akimirką pajuntu gilią neviltį. Nesugebu apsiriboti tik viena taure, neįstengiu grįžti namo pas šeimą, kaip derėtų. Ilgokai spoksau į tuštumą vidurius graužiant sąžinei, bet paskui jos nusipurtau. Išgeriu arbatą ir, išsekinta jausmų bei nuovargio, guluosi į lovą. Savaitė buvo ilga.
Gana ilgą laiką skaičiau nesuprasdamas, kur šios knygos esmė ir apie ką ji, t.y. kur link viskas krypsta ir ko nusitvėrus laikytis kaip pagrindinės linijos. Ar tai priklausomybės, kurias reikia išspręsti? Į nebūtį riedantys santykiai? Susierzinimas, kuriuo girdomas skaitytojas, net kai atrodo, kad burna jau seniai sklidina? Galiausiai paaiškėja, kad viskas čia vienodai svarbu. Ir nebūtinai ta prasme, kuria tikėjaisi. Istorija tarsi modelis ar muliažas, kurie kuriami su konkrečiu tikslu ir tu ilgą laiką spėlioji koks jis. Taikaisi į visus ir viską, kol pats pasijunti esantis taikiniu. O tada sudirgsti, pajunti skausmą, geležinius gniaužtus ir pastebi nuolat besižvalgantis per savo alegorinį petį.
Šaltis kojose išnyko, tačiau kažkokia vėsa vis dar laiko suspaudusi vidurius – tarsi nuojauta, kad chaosas aplink mane tik didės. Suimu į glėbį pagalvę, trokšdama, kad visa tai išnyktų, ir galiausiai vėl panyru į miegą, sapnuoju Matildą dar gyviau nei prieš tai.
Skaitymas tarsi emocijų karuselė, nes pradžioje tave priverčia pasirinkti tam tikrą pusę, o vėliau autorė, atrodo, mėgaujasi su tavimi žaisdama ir stebėdama kaip ilgai tos pusės nepakeisi, kaip ilgai neišsižadėsi savęs. Atrodo, kad knygos tikslas – parodyti, jog viskas reliatyvu ir nė viena riba negali būti nubrėžta amžiams. Viskas kinta, prisitaiko, klesti. Kiekviena gyvybė turi savų būdų išgyventi ir išsigelbėti.
Eidama pro tamsų pastatą, galvoju apie savo kadaise atliktą praktiką – apie savąjį darboholiką mentorių, kuris sėsdavo prie stalo vėliausiai nuo septynių ir paskutinis vakare išeidavo iš kontoros. Turėjau dar ir kitą, kurį dažnai rasdavome po stalu, užmigusį iš vakaro, visuomet palaikantį vėlyvą naktinėjimą ir šlaistymąsi po klubus. Prieš penkiolika metų buvau per naivi, kad suvokčiau jų panašumą, matydama tik milžinišką jų prigimčių skirtumą. Dabar suprantu, kad abu jie stengėsi išvengti savo namų, kaip ir aš šįryt.
Ši knyga – ne lengvų nervų savininkams. Skaitydami pamiršite, kad viskas modeliuojama būtent jums ir patikėsite tekstu. Bus sunku į viską pažvelgti iš šono, todėl norėsis ne mąstyti, o veikti. Skaitydami jausitės lyg verdančiame vandenyje, kur aplink pulsuos pyktis, pagieža, aistra. Žodžiu, klampi masė, kurią norėsis nusibraukti, tačiau nebus nei rankšluosčio, nei vandens, o mėginant viską nusivalyti, tik dar labiau išsitepsite. Tai tarsi žaidimas, kuriame smagu palaikyti silpniausią vien tam, kad mestum iššūkį favoritui. O autorė mes iššūkį jums ir kol knygos neužversite, būsite ant ribos. Na, o riba, kaip žinia, niekada neleidžia užsnūsti.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Blood Orange
Vertėja/Vertėjas: Dalia Paslauskienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
