Pradžioje greitmaistis bene visada būna skanus, bet ilgainiui (jau po pirmųjų kąsnių) paaiškėja, kad skanus ne maistas, o jo idėja, kurią kartojant vėl ir vėl, skonio paprasčiausiai nebelieka. Tiesą pasakius, tada ir pamatai, kad jo ten niekada ir nebuvo.
Knygą skaičiau su savotišku atsargumu, tarsi per tam tikrą atstumą, nes jeigu tekstas kelia įtarimų dėl jo nuoširdumo, lygiai taip bus ir su siužetu. Šis atrodo labiau sukonstruotas ir išmąstytas nei natūraliai ištekėjęs. Vietomis kyla iššūkių ir logikai, nors autorė bando viską užglaistyti, tačiau ji skuba, o skubėjimas ne visas siūles palieka tinkamai suveržtas.
„Džeikui atrodė, kad santykį tarp rašytojo ir jo kibirkštėlės geriausiai apibūdina žodis „atsakomybė“. Jei jau laikai rankose pačią idėją, esi jai skolingas už tai, kad ji pasirinko tave, o ne kokį kitą rašytoją, ir sumoki skolą sėsdamas prie darbo ne tik kaip sakinius kalantis amatininkas, bet kaip bebaimis menininkas, pasirengęs skausmingoms, laiką ryjančioms ir net saviplaikos reikalaujančioms klaidoms. Kai imiesi tos atsakomybės, tenka sėstis priešais tuščią lapą (ar monitorių) ir nutildyti kritikus savo galvoje pakankamai ilgam, kad galėtum kažkiek nuveikti, ir visa tai yra nepaprastai sudėtinga, o pasirinkimo nėra jokio. Negana to, nepaprastai rizikinga padaryti pauzę, nes, jei nepavyks atlikti šios svarbios pareigos, po tam tikro atsitraukimo arba net nepakankamai uolaus darbo, gali nutikti taip, kad toji brangi kibirkštėlė… bus pabėgusi.“
Įsiskaitęs suprantu, kad stiprioji šios knygos pusė – nereiklumas. Čia nereikia pernelyg susitelkti, nes skaitant labiau rūpiniesi siužetu (žvilgsnis vis dar įtarus ir šiek tiek kritiškas), o ne paties teksto pajautimu. Todėl tokią knygą vienodai sėkmingai galima skaityti tiek triukšmingame kambaryje, tiek ir prie ramiai tyvuliuojančio prie ežero – akys greitai bėga sakiniais, idant rastų patvirtinimą (arba paneigimą) išsikeltoms prielaidoms.
Ir kuo toliau, tuo labiau norisi, kad viskas greičiau pasibaigtų ir suprastum, ar buvai teisus (nes jau įpusėjus jautiesi protingesnis negu veikėjai ir įsivaizduoji žinąs, kur link autorė suka), ar vis tik klydai ir triumfuojanti autorė pabaigoje išeis iškelta galva. Tai ir yra esminis šios knygos klausimas. Ant svarstyklių padėta daug ir tiesa artėja su kiekvienu puslapiu.
“Kiekvieną rytą, jai išėjus į darbą, jis sėdėdavo it paralyžiuotas prie savo darbo stalo, šokinėdamas nuo feisbuko prie tviterio, nuo tviterio prie instagramo, gūglino save kas valandą pažiūrėti, ar kas neprasimušė, vis bandydamas įvertinti savo nerimo lygį, ar jis iš tikrųjų bijojo, ar tiesiog bijojo bijoti. Ir pašokdavo nuo kiekvieno skimbtelėjimo, pranešančio apie gautą laišką, ar tviterio pyptelėjimo, ar instagramo sutilindžiavimo, kai kas nors jį pažymi.“
Baigęs galiu reziumuoti, kad knyga keista, tarsi išvirkščias megztinis. Viena iš tų, kurios palieka nemalonų skonį burnoje (siužeto prasme). Pats teksto audinys susiūtas iš atskirų gabalėlių ir tarnauja tarsi reginys skaitytojui. Atrodo, kad būtent skaitytojas čia yra pagrindinis veikėjas ir būtent prieš jį tūpčioja autorė. Iš čia ir kyla visi tie loginiai suklupimai bei kiti įplyšimai, keliantys klausimą „kodėl?“.
Nori nenori peršasi mintis, kad tai romanas, gimęs iš didelio noro parašyti romaną. Iš vienos pusės – pavykęs (juk bestseleris), tačiau iš kitos pusės būtent tai ir pakiša koją žengiant literatūros link. Tas nedidelis tarpelis tarp noro ir galimybių pasirodo esanti neįveikiama gelmė, kuri taip ir lieka žiojėti. Skaitytojai nugarma žemyn, o iš romano telieka suklypęs siužetas.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Plot
Vertėja/Vertėjas: Ina Rosenaitė
Puslapiai: 354 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2022 m.
Apžvalga publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
