Slystantis, nesugaunamas, tačiau toks švelnus, kad suteikdamas lytėjimo malonumą priverčia viską pamiršti. Taigi, kaip nepaleisti iš rankų to, ko, visų pirma, neįmanoma suimti į rankas? Būtent toks egzistencinis klausimas ir sukosi mano galvoje pradėjus skaityti.
„Įsivaizduokite jaunuolį, lekiantį motociklu vietinės reikšmės keliu. Vėjas gairina jo veidą. Jaunuolis užsimerkia ir išskečia rankas, kaip filmuose, ir jaučiasi gyvas, susijungęs su visata. Jis nemato į sankryžą įvažiuojančio sunkvežimio. Miršta laimingas. Laimė beveik visada yra neatsakinga. Laimingi būname tomis trumpomis akimirkomis, kai užsimerkiame.“
Knyga estetiška ir graži tiek vizualiai, tiek teksto prasme. Jis paprastas, tačiau raštingas ir skaityti jį – vienas malonumas. Sakiniai tirpsta po liežuviu tarsi saldainiai.
Tačiau knyga nėra per daug saldi ar per daug įkyri, todėl tie saldainiai nenusibosta, tekstas tirpsta, byra, teka. Jis ramus, bet tuo pačiu – labai greitas. Ir todėl knygos pabaiga – visai greta pradžios. Nespėsi apsižiūrėti, ieškodamas gekono, įsitaisiusio kur nors palubėje, o istorija, žiūrėk, ir baigėsi.
„Būna žmonių, kurių didžiulis talentas nesėkmei atsiskleidžia labai anksti. Nelaimė į juos atskrieja tarsi akmuo, kas antrą dieną, ir jie priima ją su nuolankiu atodūsiu. Būna kitokių, kurie, priešingai, turi keistą polinkį į laimę. Šiuos traukia mėlyna spalva, anuos – bedugnių svaigulys. Būna žmonių, gimusių svajoti (kai kuriems už tai gerai moka); būna žmonių, gimusių dirbti – praktiškų, konkrečių ir nenuilstančių, – ir būna žmonių, kurie lyg upė teka nuo šaltinio iki ištakų, beveik niekada nepalikdama vagos.“
Tai – Afrika. Praeitis, vaizduotė, neįmanomybė, sapnai, nebūtų ir būtų dalykų susipynusios rankos. Lyg aprūkusi, papilkėjusi fotografija iš seno albumo. Arba ne albumo, o sendaikčių turguje paskleistų nuotraukų. Lyg korta iš kortų kaladės.
„ – Kartą mane pakvietė į vakarėlį. Ten vienas senukas šventė savo šimtąjį jubiliejų. Paklausiau jo, kaip jaučiasi. Vargšas sutrikęs man nusišypsojo, sako, „nežinau, viskas įvyko taip greitai“. Jis turėjo omenyje šimtą savo gyvenimo metų, o atrodė, kad kalba apie kokią nelaimę, ištikusią jį prieš kelias minutes. Aš kartais jaučiuosi taip pat. Man skauda sielą nuo praeities ir tuštumos pertekliaus. Jaučiuosi kaip tas senolis.“
Ir nors knygą lengva apčiuopti, tuo pačiu ji – kiaura lyg oras. Ištiesęs ranką gali ją paliesti, bet tuoj pat supranti – viskas tėra iliuzija. „Praeičių pardavėjas“ yra iš tų skaitinių, kuriuos rekomenduoju perskaityti vienu ypu, tarsi nuryjant. Tuomet ir poveikis stipriausias. Kitu atveju dozė gali pasirodyti per maža, per daug praskiesta ir greitai išsisklaidyti tarsi rūkas virš miesto, kuris yra reikšmingas lygiai tiek, kiek mes esame tikri dėl savęs ir savo praeities.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: O Vendedor de Passados
Vertėja/Vertėjas: Paulius Stasiūnas
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Rara
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
Ši recenzija publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
