Gamta nori jus sunaikinti. Evoliucijos varomosios jėgos agresyvios, iš jų organizmai semiasi jėgų išgyventi jūsų sveikatos sąskaita. Į bet kurį dešimties žiauriausių žudikų žmonijos istorijoje sąrašą nepateks nei karas ir badas, nei ginklai ir narkotikai. Didžiausi besočiai žvėrys – liūtai, tigrai ir meškos, kurie galėtų jus suėsti, net nepatenka į dvidešimtuką. O didžiausią įtaką žmonijai daro mažiausi gyvojo pasaulio padarai: maliarijos, maro, ispaniškojo gripo, choleros, tuberkuliozės, ŽIV/AIDS ir raupų sukėlėjai.
Visas šias ligas sukėlė moderniajai istorijai nežinomi organizmai. Nuo pačių mažiausių iki didžiausių, AIDS, raupus ir gripą sukelia virusai, visai mažyčiai, palyginti su cholerą, marą ir tuberkuliozę sukeliančiomis bakterijomis. Maliarija, pavyzdžiui, susergama užsikrėtus vienaląsčiais parazitais – plazmodijomis, o ši liga nusinešė, ko gero, daugiausia gyvybių žmonijos istorijoje.
Šie mirties įrankiai gerokai paveikė nepakankamai įvertintą žmogaus biologijos sritį – mūsų imuninę sistemą. Danielio Daviso knyga mėgina ištaisyti šį suprantamą neapsižiūrėjimą. Nepakanka tiesiog pasakyti: imunologija sudėtinga. Tarp kitų mokslo metodų, kuriuos taikydami tyrinėjame save, imunologijai nebūdinga nagrinėti intuityvius ir meninius anatomijos privalumus, psichologijos gelmines paslaptis ar genetikos mokslo seksualinį patrauklumą. Imuninės sistemos tyrimai kompleksiniai, sudėtingi, painūs ir reikalaujantys kruopštumo. Poros metų imunologijos studijos universitete buvo kankinančios, ir aš, knygų autorius ir mokslo populiarinimo laidų vedėjas, prisipažįstu, kad kiek įmanoma pagarbiai vengiau temų, susijusių su imunitetu.
Tačiau geras rašytojas bet kokią temą gali padaryti įdomią. Davisas yra puikus rašytojas, ir mano priešiškumas istorijai – o veikiau tiesiog baimė gilintis į imunologijos sritį – išnyko dėl jo užtikrinto ir nepretenzingo stiliaus. Jis – nepranokstamas pasakotojas, apžvelgiantis, kaip mes suvokiame įgimtą ir įgytą organizmo gebėjimą apsiginti nuo kiekvienos išorinės atakos. Šiuo atveju esminis klausimas: kaip organizmas nustato, kas yra jo, o kas – ne? Mes nuolatos ryjame mums svetimus dalykus, tarkim, maisto produktus, – iš kur organizmas žino, kas jam tinkama, o kas gali pražudyti? Jis pasakoja apie tebesamas paslaptis ir apie atskleistąsias, pritaikius mokslinį Šerloko metodą.
Paantraštė daro ją panašią į savipagalbos ar sveikatos guru patarimų knygą. Neapsigaukite, nieko panašaus! O gal taip pasielgta apgalvotai, kad tie, kas ieško knygynuose skaitinių apie sielą ir kūną, pasiskaitytų geros mokslinės literatūros.
Davisas šokinėja tarp sena ir nauja. Skaitydami sužinome apie kalinę, kuri vietoj kalėjimo iki gyvos galvos sutinka valytis nosį raupų pūlių ištrauka. Trumpai tariant, mes skaitome istorijas apie Nobelio premijų teikimo peripetijas, aršią nesantaiką dėl moderniausių techninių idėjų, apie ląsteles ir molekules, – tai tas pasaulis, kuriame Davisas aktyviai veikia. Mes sužinome, kas mūsų laukia imunoterapijos srityje, kuri kelia reklaminį ažiotažą, traukia rėmėjus – interneto milijardierius ir popžvaigždes. Davisas nevengia sunkiojo mokslo apie B ir T ląsteles, natūraliąsias ląsteles žudikes ir makrofagus bei Toll panašius receptorius. Be to, tai ir literatūriškai itin raštingas pasakojimas apie žmones, kurie, „nustūmę į šalį“ savo ego, stengiasi atsakyti į fundamentalius klausimus.
Negalima nuvertinti imunologijos svarbos. Ši sritis susijusi ne tik su jumis asmeniškai, bet ir ne tokiu solipsistiniu istorijos aspektu. Populiariajame diskurse apie imuninę sistemą ir jos santykį su mityba ir gyvenimo būdu esama daug tuščio plepėjimo – į tai Davisas nusitaiko pirmiausia. Viename geriausių knygos skyrių svarstoma, ką mes iš tikrųjų žinome apie streso poveikį organizmui ir organizmo gebėjimą reaguoti į atakas (išmatuojamai ir neigiamai) ir kaip taidzi ar juokas sąveikauja su imunitetu. Atsakymas: iš tikrųjų nežinome, nes dauguma tyrimų nebuvo pakankamai kokybiški.
Visai neseniai buvo atliktas įspūdingas tyrimas – iš prieš keletą amžių mirusių actekų dantų išskirta DNR atskleidė 15 milijonų žmonių mirties priežastį XVI amžiuje. Aptikta Salmonella rūšis, sukelianti vidurių šiltinę, kuria vietiniai mezoamerikiečiai niekada nebuvo sirgę, kol europiečiai įsiveržė į jų žemes. Jų imuninė sistema nebuvo išmokusi kovoti su šiuo žiauriu žudiku. Tad kultūrą ir istoriją formavo imunologija, kaip ir maro endemija, Eurazijoje kilusi 541–542 metais, Justiniano I valdymo laikais.
Ir priešingai, raupų likvidavimą reikia laikyti vienu didžiausių žmonijos laimėjimu. Liga, kuri per tūkstantmečius išžudė nesuskaičiuojamus milijonus žmonių, buvo įveikta 1980-aisiais, pritaikius efektyviausią iš mums žinomų medicinos metodų – vakcinavimą. Prieš dvidešimt metų dabartinis judėjimas prieš vakcinavimą prasidėjo nuo negarbingos ir melagingu tyrimu paremtos buvusio gydytojo Andrew Wakefieldo publikacijos, kurioje vakcinavimas buvo susietas su autizmu. Kyla reali grėsmė, kad dėl klimato pokyčių kartu su amžinuoju įšalu atitirps ir palaikai, kuriuose esama šiuo metu įveiktų organizmo patogenų.
Visi turėtume kreipti didesnį dėmesį į užtvaras, kurias mums suteikė evoliucija, išmokti jomis naudotis, nes ši kova – nesibaigianti. O knyga „Nuostabusis vaistas“ – vertas vadovas šioje kovoje.
Pagal theguardian.co.uk parengė Goda Dulskytė
