Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną.
Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.
Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.
Visko, ko troško jie, troškau ir aš.
Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“
Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.
O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.
Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To "šiek tiek" ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.
O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.
Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
