Knygos apžvalga. Karlo Ove Knausgårdo „Mano kova. Kartais turi lyti“

Atrodo, kad šią knygą skaičiau tiek ilgai, kiek galėjau. Šokinėdamas tarp įvairiausių veiklų ir užsiėmimų. Ir kol perskaičiau, atrodo, praėjo tiek daug laiko, kiek šioje dalyje aprašyto Karlo Uvės gyvenimo.
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Temos: 2 Knygos Literatūra

Tačiau kartais nėra blogai skaityti knygas tiek ilgai ir esu laimingas, kad taip nutiko būtent su šia knyga. Nes ji verta skaitymo. Verta, kad skaitymas tęstųsi kuo ilgiau. Ši, bet lygiai ir kitos „Mano kova“ dalys.

Skaityti šią knygą buvo taip gera, kad visai nesinorėjo reflektuoti jos ant popieriaus. Ji panardina į paprastą, tačiau gyvą tekstą iš kurio nesinori išlipti. Norisi mirkti jame tarsi saulės prišildytame vasaros ežere ir neskaičiuoti kiek liko iki atostogų pabaigos. Kol knyga bus užversta ir tave užlies jau ne Karlo Uvės, o tavo paties gyvenimas. Todėl šios knygos pabaigą norėjosi vis atitolinti. Nors ir nesąmoningai, tačiau šį kartą tai pavyko padaryti – atitolinti ir vis vien likti knygoje, būti šalia iki paskutinių puslapių.

Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkau alaus, namie nusiprausiau po dušu ir persirengiau, susigūžęs nuo lietaus užkopiau į kalvą ir užėjęs į kioską atlikau statymus, kurį laiką pastovėjau laukdamas autobuso, įšokau vidun ir atsisėdęs stebėjau miestą, kupiną šviesų ir skubos, galybės spalvų ir formų salvių, vandenyje raibuliuojančios ir mirguliuojančios šviesos, skėčių ir šiūruojančių valytuvų, nuo lietaus palenktų galvų ir tvirtai suraišiotų gobtuvų, guminių batų ir lietpalčių, šaligatvių pakraščiais ir iš lietvamzdžių srūvančio vandens, virš viso to ratus suko kirai, kiti pašiaušę plunksnas tupėjo ant vėliavų stiebų ar ant beprotiškai aukštos Festplasene stovinčios skulptūros – natūralaus dydžio vyro ant kolonos, – koks galėtų būti jos aukštis, dvidešimt metrų? Trisdešimt? Kristianas Mikelsenas, ir už kokius nuopelnus jis buvo čia užbogintas?

„Kartais turi lyti“ – jau penktoji serijos knyga ir ji niekuo nenusileidžia prieš tai buvusioms. Čia toliau karpomas ir lankstomas Karlo Uvės gyvenimas. Tokiose knygose sunku atskirti kiek tekste prasimanymo, o kiek realios patirties, tačiau skaitant apie studijų laikus nevalingai ir save pagaudavau grįžtantį mintimis į savuosius. Viskas nostalgiška ir spalvota, o paskirose detalėse randi tekstas tave atliepia ir tai – literatūros prasmė. Bet nereikia pernelyg apsigauti ta nostalgija, nes knyga nėra saldi. Autorius, kaip ir anksčiau, atveria viską, todėl šalia to, kas džiugina nusidriekia neaprėpiami plotai, kurie skauda.

Grįžęs vėl perskaičiau neigiamą leidyklos atsakymą. Paskui atsisėdau prie krosnelės, suglamžiau kelis romano lapus ir ją užkūręs pradėjau mesti į liepsnas lapą po lapo. Turėjau tris romano kopijas, sudeginau dvi. Trečiąją ketinau dovanoti Ingvilei. Tai bus paskutinis mano susitikimas su ja. Daugiau jokių vizitų, pokalbių telefonu, jokių kvailysčių, nieko. Romanas bus mano galutinis atsisveikinimas.

Pagrindinėje knygos laiko juostoje šį kartą ryškiausiai šviečia noras tapti rašytoju – visomis formomis ir visa esybe. Čia suplaukia viskas – savikritika, savigaila, nusivylimas, desperacija ir t.t. Galima netgi sakyti, kad tai knyga apie užsispyrimą ir jauną atkaklumą, bet kaip skelbia paantraštė („kartais turi lyti“), čia pilna lietaus ir dažniausiai jis slepiasi viduje. Jame sutelpa skausmas, išgyvenimai, nesėkmės, konfliktai. O šalia viso to – būtinai susižavėjimas ir aistra. Visko tiek, kad veikėjas gyvas, jo kraujas putoja ir verda, jo kūnas sunkus ir apsvaigęs, lengvas ir pažeidžiamas. Bet svarbiausia, kad jis – ne iš popieriaus, tokio lietus nesunaikins, toks įsigaus į tave ir nugyvens ten savo gyvenimą. Vėl ir vėl. Tiek kartų, kiek jį prisiminsi.

Kurį laiką ėjome tylėdami. Snigo. Gatvės nuščiuvusios. Susižvalgėme ir nusišypsojome. Perėjome Žuvų turgaus aikštę, šalia jos tyvuliavo juodutėlė jūra. Kaip gyvas nebuvau jautęsis toks laimingas. Nieko neįvyko, mudu tik pasikalbėjome vakarėlyje, o dabar štai einame kartu, aš per du metrus nuo jos, susikišęs rankas į palto kišenes, nieko daugiau. Ir vis tiek – laimė. Sniegas, tamsa, šviečiantis Fliojos kalno funikulieriaus ženklas. Greta manęs žingsniuojanti Tonje.

Knyga tiesiog puiki, artima, vertinga ir skaitytina tiek ilgai, kiek tik galite sau leisti šį malonumą. Joje nebus fejerverkų ar sensacijų. Joje tik gyvenimas, kurį beskaitant, pradedu nevalingai galvoti, kad taip, keliais sakiniais nupiešti nuotaiką ir jausmą, gali tik meistras. Ir iš tiesų. Tikriausiai daug (o gal net ir viską) už tokią dovaną paaukojęs meistras. Kad tai gryna tiesa (iš abiejų monetos pusių), galima įsitikinti perskaičius šią knygą ir netgi nebūtina iš anksto sutarti, kad gyvenimo joje yra kur kas daugiau nei vaizduotės.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Min Kamp. Femte bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų