Tolydžiai, tarsi primindamas apie save, bet neišgąsdindamas. Kažkoks nedidelis meditavimas. Įkvėpti, iškvėpti, pajusti kaip mokslinė fantastika įžengia į kambarį ir prisėda šalia. Dabar valtyje jūs jau dviese. Stebite vienas kitą, vertinate, bandote suprasti, kokia viso to prasmė.
Žolė siekė man pečius, ir mano galvon įsismelkė baimė, kad galiu paklysti. Tačiau ši lauko dalis buvo tvarkingai sudalyta į langus, taigi, pereidama iš vieno lango į kitą, aiškiai matydavau priekyje išsirikiavusius kitus. Ne taip paranku buvo tai, jog žolė vietomis blokšdavosi į mane tai iš vieno, tai iš kito šono, bet netrukus išmokau suvaldyti ją, laikydama ištiesusi ranką. Būčiau sparčiau žingsniavusi, jeigu būčiau turėjusi abi laisvas rankas, bet, žinoma, vienoje laikiau Džouzės voką ir negalėjau rizikuoti jo sugadinti. Paskui aplink mane baigėsi aukšta žolė, ir atsidūriau priešais Riko namą.
Ilgai skaičiau šią knygą galvodamas, kad apie ją buvau susidaręs keistą ir nebūtinai teisingą išankstinę nuomonę, kurią pakylėjo interviu su knygos autoriumi ir tolimesni aplink skraidantys atgarsiai bei atsiliepimai. Skaičiau knygą ieškodamas kažkokios specifinės minties ar sluoksnio ir jaučiau kaip ta išankstinė nuomonė viską blokuoja. Ir tik kai siužetas kirto pusiaukelę bei persilaužė, pajutau palengvėjimą, nes išankstinė nuomonė buvo perrašyta, paneigta ir persukta į visiškai priešingą pusę. Tačiau tai nereiškia, kad mažiau prasmingą.
Ir nuo tos lūžio vietos tekstas išneša kažkur už knygos ribų. Į visišką mokslinės fantastikos pasaulį, kuriame bandoma paneigti (o tuo pačiu – ir pagrįsti) žmogiškumą kaip mitą. Skaityti tampa įdomu, intriga atgyja ir pradeda ristis į priekį visu greičiu. Į priekį, bet lygiai tiek pat ir į gylį, į smegenis, į sritį, kuri ne tik suvokia tai, ką mato, bet ir apmąsto, kelia klausimus, abejoja, kitaip tariant į žmogiškumą, kuris knygoje yra iš esmės kvestionuojamas.
- Tuomet norėčiau tavęs kai ko paklausti. Štai kas man rūpi. Ar tu tiki žmogaus širdimi? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?
Nepaisant ritimosi nuo kalno bei greitai tirpstančių puslapių, knyga sugeba išlikti rami ir lėta (!). Čia daug sėdėjimo, daug žaidimo su šešėliais, su saulės šviesa, su balsais ir jausmas. Daug stebėjimo ir aplinkos vertinimo. Viskas primena dėlionę, kurios detalės pažertos ant stalo ir pats skaitytojas turi atsirinkti, kurias iš jų panaudos, o kurias paliks. Tai mokslinė fantastika, kuri neatsako į visus tavo klausimus, nenubrėžia aiškių loginių ribų ir palieka vietos skaitytojo apmąstymams. Iš čia kyla rizika, kad tie apmąstymai gali niekur ir nenuvesti, jeigu skaitytojas neras rakto, jeigu ant stalo pažertos detalės nesusijungs ir nenušvis prieš akis.
Taigi, knyga kaip klausimas. Labai geras klausimas. Būtinas ir prasmingas. O jo atsakymas? Jį turėsime susirasti kiekvienas sau. Jeigu to norėsime. Jeigu ne, visada galime stebėti horizontą ir įsiklausyti į savo kvėpavimą. Nes galbūt tai vienintelis dalykas, kuris vis dar skiria mus nuo mašinos.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Klara and the Sun
Vertėja/Vertėjas: Mėta Žukaitė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
