Išsisklaidžiusios kibirkštys stokoja ugnies, liepsnos. Ji kažkur netoli, vis kitame puslapyje, link jos reikia bristi pasiraitojus kelnes, į pažastis suspaudus batus, rankose laikant ne kokią nors šaką ar pagalį, o šią knygą.
- Ar rytoj dirbsi restorane? – klausia.
– Aha.
– O poryt?
– Mhm. Dirbu beveik visais vakarais. O ką?
– Mėginu pakviesti tave į pasimatymą.
Bet aš negaliu susitikinėti su vyruku, per trejus metus išspaudusiu tik vienuolika su puse puslapių. Tai užkrečiamoji rašytojų liga.“
Romanas keistas, tačiau nušveitus paviršinį sluoksnį čia veriasi dėmesį traukiantys ornamentai. Pradedančiosios rašytojo(s) kasdienybė, rašymo kančios kelias, neigiami atsakymai iš leidyklų, trumpos ir ilgos abejonės minutės. Šalia šio ornamento glaudžiasi kitas – darbas restorane ir beprasmė buitis. Galiausiai yra ir trečias dėmuo – meilė ir mylimieji. Kad ir kur bepažvelgsi – pilna konfliktų, jie persipina ir veža siužetą į priekį, o skaitytojui sukuriama iliuzija, kad jis dalyvauja veiksme.
Mes žingsniuojame greta, todėl retsykiais susitrenkiam. Galbūt kita mergina būtų paėmusi jį už rankos ir paklaususi: „Na, kada gi ruošiesi mane pabučiuoti?“ Bet aš nesu ta mergina. Visados nustembu, kai kas nors panūsta mane pabučiuoti, net jei tas žmogus ateina vidurnaktį ir atsineša vyno bei antklodę.
Knyga plaukia tarsi šakelė įmesta į upę. Atsistumia nuo vieno kranto, nuo kito, nuo srovėje blizgančio akmens. Plaukia ir plaukia, o pasaulis tuomet putoja aplink, savo mažajame kosmose.
Ši knyga neateina lengvai, bet po kurio laiko, ji užsuka pro pravertas duris ir tampa tavo draugu. Gal ir keista, bet ji atsineša kažką savo, kažką svarbaus, kažką, kas išties tave patraukia.
Miurielė paskolina man drabužių, kosmetikos ir automobilį, kuriuo galėsiu nuvažiuoti į mokyklą. Tą rytą gulėdama lovoje čiupinėjuosi guzą. Sunku pasakyti, ar jis padidėjęs. Pokalbis gąsdina ne mažiau nei onkologo išvados. Ištisą pusvalandį gražinuosi veidą, mėginu maskuokliu paslėpti įsisenėjusius pilkšvai mėlynus ratilus po akimis, skaistalais paputlinti ir nurausvinti skruostus, pieštuku apvedžioti akis, kad šios atrodytų didesnės ir žvalesnės. Bet rankos dreba, todėl linijos išeina kreivos, galiausiai suprantu, kad baimės paslėpti neįmanoma.
Rašymas, finansinės skolos, nemylimi darbai, nenusisekusios ir abejones keliančios meilės, išblaškyta šeima, o už visko – kibirkščiuoja kažkokia energija (plunksna?), apjungianti visas šias dalis į vieną ugnį. Į gumulą. Idėją. Svajonę. Sprogimą pagr. veikėjos (bet juk ir skaitytojo!) viduje. Ir tas sprogimas (laiku ir vietoje) leidžia parašyti (bet juk ir perskaityti) tokią knygą.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Writers and Lovers
Vertėja/Vertėjas: Augustė Matulevičienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
