Tiek savo poezijoje, tiek kituose (šiuose) tekstuose. Nešasi tą pamatinį pamatymą. O susitikęs tave, praskleidžiau delnus, parodo, tačiau įkyriai nesiūlo. Sako, jeigu nori, gali pasivaišinti, atsiriekti. Kad ir kiek skaitantysis pasiimtų, Liudviko delnuose lieka tiek pat, o tai ir yra dosnumo bei dalinimosi stebuklas.
Mano vizitas Kanadoje slinko į pabaigą, ir vienos vakarienės metu Henrikas su Birute mane ėmė įkalbinėti. Sako: „Liudvikai, gal norėtum pasilikti Monrealyje ir redaguoti „Nepriklausomą Lietuvą“. Redakcija turi patalpas, ten galėtum ir gyventi, atsikvietęs savo žmoną.“ Sakau, tokio dalyko nebuvo mano planuose. Tai, sako, bent pasilik dar dešimčiai dienų iki Henriko septyniasdešimtmečio. Nepasilikau.
Henrikas veža mane į oro uostą. Tylim abudu. Po ilgėliausios pauzės sako: „Kvailas buvo pasiūlymas, aš čia irgi negaliu gyventi“.
Knyga sudaryta iš trumpų tekstų – apie gyvenimą, kasdienybę, buitį. Ir tuo pačiu apie tai, kas slepiasi po tuo išoriniu kiautu – apie gyvybę, praeitį, ateitį. Apie žmones bendrystėje ir apie tuos, kurių šviesoje kiti atrado bendrumą (atminties prožektorių šviesos nukreipiamos į S. Gedą, T. Venclovą, J. Marcinkevičių, H. Nagį, E. Nekrošių ir kitus).
Skaitydamas nori nenori jauti poetinį Liudviko balsą. Girdi, ką jis sako. Matai, kaip viskas aplink gyva (net jeigu realiame pasaulyje ir nebe (!)). Koks didelis stebuklas imti ir visą tai atgaivinti tekstuose – prikelti mirusius, įpūsti gyvybę daiktui. Kodėl verta (prasminga) tai daryti? Nes už daikto visada stovi žmogus. O kas stovi už žmogaus? Tradicija, kultūra, Dievas, žemė, kiti žmonės (suprask, tauta). Visos šios požiūrių magistralės tarpusavyje susisieja, susitinka, susikerta, o jų sąlyčio taško ilgai ieškoti nereikia – tai paprastas eilinis žmogus. Būtent jis juos suvienija ir išriša.
„Istorija šiek tiek panaši į mitinę Lochneso ežero būtybę Nesę. Ji nenuspėjama, neprognozuojama, kartkartėmis išnyra iš tamsių vandenų ir suglumusiam žmogaus protui parodo savo tūkstantmetį nugarkaulį. Pasirodo ir dingsta, įspaudusi ženklą į kolektyvinę sąmonę, kad ji yra“.
O dabar laikas pakalbėti apie kitą knygos pusę, ne tokia poetišką ir patrauklią. Greičiau, svetimą ir atstumiančią. Joje pučia kiti vėjai. Jie užspaudžia L.Jakimavičiui akis ir jis tarsi negalėdamas (nenorėdamas?) atsimerkti, pradeda pūsti neigiamą naratyvą, kurio pagrindinė žinutė – viskas blogai. Tauta, kultūra, žmogus – nėra tęstinumo, viskas prarasta, prapuolę, nebesurinksi. Atrodo, kad autoriaus lūkesčiai gyvenimui kažkurioje distancijos vietoje paprasčiausiai užstrigo, nustojo eiti koja kojon su visuomenės tempu, liovėsi adaptuotis ir tarsi paliko jį paraštėje. O iš paraštės – lengva kritikuoti. Bet juk kritikuojant visus, kritikuoji ir pats save. Kai kur ši nuotaika itin tiršta (netgi nepakeliama), sukelianti natūralaus atmetimo reakciją.
„Būna, dažniausiai prieš užmingant, išnyra iš pasąmonės gilumų koks nors vaizdinys, frazė ar mintis. Pakyli, užsirašai, guliesi, bet jau nebegali užmigti, nes pasipila vaizdinių virtinė, lyg būtum truktelėjęs už siūlo galo. Keliesi, užrašinėji, guliesi, keliesi, toliau margini lapą, per daug nekreipdamas dėmesio, ko verta viena ar kita asociacija. Pakirdęs ryte labai nenoriai ir nedrąsiai imi į rankas prikeverzotą juodraštį, mėgini prisiminti nuotaiką, kaip atsirado tokia vaizdinių seka, kaip frazės, įvaizdžiai vienas su kitu sukimba. Tada ir prasideda didysis braukymas. Užduotis paprasta, bet ir labai skausminga – atsisakyti visko, ypač visokiausių puošmenų ir grožybių, be kurių eilėraštis gali apsieiti. Genėji, genėji, kol lieka esmingiausia metonimija ar metafora ir daug tuščios erdvės tarp kelių prasminių lizdų. Kartais taip nugenėji, kad nebelieka nieko. Tada meti juodraštį šiukšliadėžėn. Nėra eilėraščio, nepavyko“.
Skaitytojas pasirinks. Būtent nuo jo sąmoningumo ir kritinio mąstymo (o jų tikrai reikės) priklausys, kaip ši knyga bus perskaityta. O gal skaitytojas nepasirinks. Gal jis iš viso neskaitys šios knygos, negaiš savo laiko. Nutikti gali visaip, aišku viena – tai knyga, kelianti daug abejonių ir ją gyvą išlaiko tik poezija pasislėpusi tekstų kailiniuose. Ir jeigu išgirsi kaip ši cypia, kaip šaukiasi tavęs, galbūt dar ne viskas prarasta.
Kita informacija:
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Odilė
Metai: 2023 m.
(c) veikiantis
