Skaitant tokią knygą ir pats sau pradedi kelti klausimą, kad galbūt ir tu esi vienas iš jų?
Gal jis ir jaudinosi, bet net ir aš to nepastebėjau. Žiūrėjau, kaip sveikinosi su kariais, tarė skambius žodžius, privertusius juos dar labiau pasitempti. Jie plačiai šypsojosi, pamilę stebuklingąjį savo karalaitį – jo spindinčius plaukus, nepermaldaujamas rankas, miklias kojas. Tiesėsi į jį kaip gėlės į saulę, gerdami jo spindesį. Kaip ir sakė Odisėjas, jo šviesos užteks visiems tapti didvyriais.
Pradėjus skaityti į tekstą panyri kaip į vandenį, į karštį, į klampią masę, kurioje atsimerkęs supranti, kad esi jau ne čia, o ten. Mitų ir legendų pasaulyje, Egėjo jūros pakrantėje, tarp tų, kurių vardus esi ne kartą girdėjęs. Jie įsispaudę tavo atmintyje giliau už jų kūnų šešėlius, todėl neprisimeni kas jie ir ką padarė, tačiau žinai jų vardus, o netrukus uždanga pakyla ir pamatai kokį svorį kiekvienas jų nešasi su savimi, iš kur gimsta stiprybė ir abejingumas, šilti prisilietimai ir kraują stingdanti beprotybė. Tai knyga, kuri nuplauna tarsi jūros banga, tarsi vanduo, užliejantis saulės įkaitintus akmenis. Tavo pėdos dega, o akys kupinos troškimų.
Galiausiai Pelėjas padavė sūnui ilgą ietį, kurios kotas buvo išdrožtas iš uosio medelio nulupta žieve ir taip nugludintas, kad spindėjo lyg pilka liepsna. Duodamas pasakė, kad ji nuo Cheirono. Palinkę prie ieties, lietėme jos paviršių, tarsi norėdami apčiuopti kentauro paliktus pėdsakus. Miklios Cheirono rankos turėjo užtrukti ne vieną savaitę, kol padarė tokią nuostabią dovaną; tikriausiai pradėjo ją beveik tą pačią dieną, kai išvykome. Ar žinojo, ar tik numanė Achilo likimą? Gal vieną gulintį rausvoje oloje jį pasiekė pranašystės blyksnis? Gal tiesiog su kartėliu ją nuspėjo, pripratęs, kad berniukus nuolat moko muzikos ir medicinos, o jiems galiausiai tenka žudyti.
Skaitant tokią knygą laikas tiesiog sprogsta ir nors negaliu susitapatinti su aprašoma vyriška aistra, bendra istorija užvaldo, o akcentai smūgiuoja tiksliai į saulės rezginį ir tau iš karto užgniaužia kvapą. Skaitai, nes knygoje kur kas daugiau negu paviršius. Skaitai net žinodamas kuo viskas baigsis. Skaitai žavėdamasis autore, kuri pasakoja visiems žinomą istoriją, tačiau tai daro savaip. Ir tas „savaip“ veikia, yra gyvas, srūva tarp pirštų. Už tai, žinoma, valio ir vertėjai, nes tai ne ką mažesnis (o gal net – ir didesnis) darbas – prakalbinti knygą taip, kad pasinertum į ją negalvodamas apie nieką, kas vyksta aplinkui.
Pirmą kartą gyvenime jis per lėtas. Dievas galingai atmuša kirtį. Achilas klupteli. Tik truputėlį, vos vos susvyruoja, beveik to nepastebiu. Tačiau dievas pamato. Tą akimirksnį, kai Achilas susverdi, piktai, pergalingai puola į priekį. Smogdamas lazda brėžia ore mirties arką.
Verčiau jis nebūtų apsigavęs; aš irgi. Tos kojos niekada nesuklupo, nė karto per visą laiką, kiek jas pažinojau. Jei ir suklystų, tai tik ne tie grakštūs kaulai ir nutekinti raumenys. Achilas kaip jauką metė žmogiškąją klaidą, ir dievas užkibo.“
Tuo tarpu pati istorija (ir kaip ji nupiešiama knygoje) – didinga, tragiška, dramatiška. Tikras triumfas. Mitai ir legendos, dievai ir karaliai. Jų daug. Visa galybė. Tačiau visi jie tarsi sustingę ir tik vienas šviesos (tamsos?) blyksnis blaškosi aplink, klaidžioja, nerimsta. Tai – Achilas. Kito tokio nebuvo ir nebus. Tai jo istorija, šauksmas, giesmė, giedama visų mirusiųjų (o ypač vieno) lūpomis.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Song of Achilles
Vertėja/Vertėjas: Adonė Mitkevičienė
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
