Bet kiekvienai knygai ateina jos laikas, taip nutiko ir su šia , kurią pradėjus skaityti iš karto iškilo asociacijos su raudona spalva. Tarsi iš masės pilkų atspalvių išsiskirtų vienas – ryškus, tamsiai raudonas. Ir gal net ne tiek spalva ar atspalvis kiek audinys. Atrodo, storas ir sunkus, slegiantis trapų (bet tuo pačiu – nenuspėjamą) kūną. Toks ir knygos tonas – ir fantastinis, ir fatalinis, pasakojantis apie pasaulį netolimoje ateityje, kur moterys iš esmės reikalingos ir vertinamos tik dėl savo vaisingumo.
Būtent jis yra viso ko centras ir apie jį sukasi gyvenimas. Ir nors kai kurie vyrai vis dar turi žmonas, tačiau jų vaidmuo taip pat – tik epizodinis. Nes jeigu žmonos negali susilaukti vaikų, tuomet šiai paskirčiai namuose įkurdinamos tarnaitės. Vienos jų pasakojimas ir pateikiamas knygoje. Svarbu paminėti ir tai, kad ši fantastinė pasaulio kryptis nėra tolima ir veikėjų atmintis vis dar siekia įprastą ir normalų gyvenimą iki perversmo, t.y. tokį, koks jis yra dabar pas mus.
Ši knyga kaip lūžis. Aštri, skaudi, intriguojanti. Skaitant nesinori jos padėti į šoną, norisi plaukti tolyn ir pamatyti kuo viskas baigsis, nes siužetą nuspėti sunku, o visi galimi variantai, kuriuos sugalvoju, natūraliai neprilimpa prie teksto, todėl telieka pasikliauti autorės linija, besąlygiškai ja pasitikėti ir sekti iki paskutiniojo puslapio.
Knygą perskaityti galima greitai, ir nors pabaiga palieka erdvės įvairioms manipuliacijoms bei tęsiniams, šis pasakojimas yra išbaigtas tiek savo nuotaika, tiek spalvomis. Jis ne tik priverčia įsigyventi į siūlomas taisykles, bet ir pagalvoti apie tai, kokių paralelių su aprašomais dalykais galima jau dabar pastebėti mūsų pasaulyje. Taip paliečiamas dar vienas prasminis sluoksnis, dar vienas postūmis ne tik skaityti, bet ir mąstyti apie tai, ką perskaitai.
„Kad ir ką jums pasakodama, aš bent jau tikiu jumis, kad esate tenai, savo tikėjimu suteikiu jums gyvybę. Aš pasakoju jums istoriją ir žadinu jūsų būtį. Aš pasakoju jums, vadinasi, jūs esate.
Todėl pasakosiu toliau. Prisiversiu pasakoti toliau. Artėju prie tos dalies, kuri jums visai nepatiks, nes aš tenai elgsiuosi negražiai, bet pasistengsiu nieko nepraleisti. Pagaliau juk jūs viską perskaitėte, jūs nusipelnėte to, kas liko – liko nedaug, bet ten tiesa.“
Perskaičius šią knygą vienareikšmiškai norisi sugrįžti ir pažiūrėti serialą. Galbūt ten viskas bus kiek kitaip, galbūt bus labiau stimuliuojama vaizdinė, o ne filosofinė ir socialinė pusės, tačiau vienaip ar kitaip sugrįžti norisi, nes pati idėja ir jos pateikimas labai stiprūs. Tokie stiprūs, kad ir pačią knygą, atrodo, skaitytum dar kartą, tarsi dienoraštį, tarsi slaptą žinutę iš ateities, stengdamasis surasti tai, ko nepamatei pirmą kartą. Kažką, kas liko užšifruota tarp eilučių. Kažką daug didesnio. Kažką besislepiantį tarp daikto ir jo atspindžio veidrodyje.
Knygą rekomenduoju visiems, tik nusiteikite, kad ji gali ne tik pradžiuginti, bet ir supykdyti ar šokiruoti, galbūt net norėsis ją atidėti šalin, tačiau tai tereiškia, kad ji perlaužia kasdienybės atspalvius ir savo ryškia raudona spalva išsilieja į mūsų smegenis. Kaip audinys, kaip scenos uždanga, kaip šešėlis, kurio taip lengvai nebenusikratysi.
Vertinimas: 9 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Handmaid’s Tale
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2012 m.
(c) veikiantis
