Tokiam, kuris nešasi literatūrą savyje. Iš išorės šiek tiek nešvarus, purvinas, kalbantis tau vienus dalykus, o galvojantis apie visai ką kitą.
Paklausiau, ar ji – mano prosenelė Anchelita (ją šaukdavo aniems laikams įprastu kreipiniu, nes nespėjo suteikti kitokio vardo), ir taip išsiaiškinau, kad mergaitė nekalba, bet geba atsakyti sukiodama galvą. Tada supratau, kad močiutė nemelavo – kauleliai, kuriuos iškasiau vaikystėje, buvo ne vištos, o jos sesers.
Ir jeigu pirmos istorijos skatino laukti netikėtumo jų pabaigose, vėliau tampa aiškiau, ką atneš skaitymas ir su kuo jis valgomas. O tuomet skaitai ir svarstai, ar gūžčioti pečiais, ar žvilgsnį kreipti į tą, kuris visą tai sugalvojo. Nes absurdas visuomet yra noras šiek tiek pasirodyti, iškristi iš bendro srauto, atsistoti laipteliu aukščiau. Tad skaitant tokius tekstus nori nenori žvilgsnis krypsta ir į autorę.
Gerbėjos blizgučiais apklijuotais skruostais, juodai lakuotais nagais ir nuo raudonojo vyno patamsėjusiomis lūpomis laukė žinutės, turinčios atskleisti, kada vyks prisikėlimas ir kur ieškoti uždraustos žemės. Ir klausė paskutinės „Mėsos“ dainos (kurioje Spyglys šnabžda: „Jei išalkai, atsikąsk mano kūno. Jei ištroškai, atsigerk mano akių“), svajodamos apie ateitį.
Knygoje yra visko. Tiek įdomių siužetų skaitytojams, tiek įdomių tik pačiai autorei. Tuo tarpu formatas neslegia ir netgi skatina paimti tokią knygą į rankas. Nors pakankamai plona, joje sutalpinta 12 tekstų, tad įklimpus į visišką nuobodą nereikia kankintis, visada galima pasirinkti, kurį tekstą skaityti du kartus, o kurį – tiesiog praleisti.
Kažkas prilips, kažkas nusklęs pavėjui. Man tai yra knyga, kuri atveria duris į žmogaus smegenis. Esame įpratę prie racionalių sąsajų ir logiško priežasčių-pasekmių algoritmo, tačiau kartais labai sveika tą įpratimą supurtyti tarsi stiklinį rutulį, kad jame pradėtų sklęsti baltos sniegą imituojančios smiltelės ir susižadintų smalsumo (o tuo pačiu – ir estetinės nuostabos) jausmas.
Tad ši knyga – tiek mankštai, tiek malonumui po jos.
Kai esi tokio amžiaus, galvoje nuolatos skamba muzika, it kažkur giliai pakaušyje būtų įmontuotas radijo imtuvas. Vieną dieną tie garsai ima slopti, kol galiausiai visai nutyla. Kai taip atsitinka, baigiasi paauglystė. Tačiau tais laikais, kai kalbėjomės su numirėliais, muzika grojo kaip grojusi ir nė neketino sustoti.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Los peligros de fumar en la cama
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė- Matulevičienė
Puslapiai: 162 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.
(c) veikiantis
