Aplanko jausmas, lyg viską jau būtum patyręs ir išgyvenęs. Vienaip ar kitaip, "Vidurnakčio bibliotekos" ekranizavimo darbai jau pradėti, tad netrukus visas tas kinematografijos jausmas įgaus apčiuopiamą formą.
Jeigu reikėtų apibūdinti žanrą, tai būtų kažkas tarp nuotykių ir dramos, o tarp jų paslėptas plonas sluoksnis intelektualumo. Deja, tas sluoksnis ne tiek padeda, kiek trukdo (trikdo?), nes pro skyles išryškėja, jog tas intelektualas ne tiek tikras, kiek sugalvotas, t.y. dirbtinis. Atrodo, kasama giliai, tačiau visas tas kasimas, darbas, prakaitas, išraiškingos akys ir lūpos tariančios ne tiek savo, kiek kažkieno kito paskirtus žodžius, yra labiau poza ir veiksmas dėl veiksmo, o ne dėl kažkokios vidinės prasmės.
Toks jausmas, kad viskas čia vyksta pagal tam tikrą formulę. Kad patiktų visiems ir kad būtų kuo lengviau knygą paversti kino filmu – ne per daug pigu, bet ir ne per daug rimta. O iš bendro populiarumo (net Graikijos prekybcentryje radau "Vidurnakčio biblioteką" vietine kalba) panašu, kad formulė veikia.
Žiūrėdama į ledkalnį per televiziją, matai glotnų baltą luitą. Bet šio paviršius buvo rupus tarsi kalno. Tamsiai rudas ir baltas. O begalinė baltos spalvos įvairovė, tikras švediškas variacijų stalas akims, – baltai balta, melsvai balta, smaragdinė balta, auksinė balta, sidabrinė balta, parsišviečianti balta, – darė kalną tarsi gyvą ir nepaprastai įspūdingą. Kur kas įspūdingesnį nei pusryčiai.
Čia daug siūlų ir dar daugiau siūlų galų, kurie draikosi pavėjui ir niekas jų nesistengia surinkti, nes siužetas sukasi pernelyg greitai ir vienas spalvotas paveikslėlis jau po akimirkos keičiamas kitu. Toks jausmas, kad neleidžiama sustoti ir atsikvėpti. Atrodo, bijoma, kad vos tik skaitytojas atsikvėps ir žvilgtelės atgal, visas kortų namelis ims ir subyrės, knyga išsprūs iš rankų ir ten nebesugrįš. Todėl pagautą žvilgsnį mėginama išlaikyti kuo ilgiau ir dėl to prieš akis demonstruojami įmantrūs viražai. Iš tiesų, buvo įdomu kuo viskas baigsis, tačiau visas įdomumas kilo labiau iš sportinio intereso, o ne nuoširdaus tikėjimo.
Likus devynioms valandoms iki apsisprendimo mirti, Nora be tikslo slankiojo po Bedfordą. Miestas buvo tarsi vientisas nevilties konvejeris. Žvyruotas sporto centras, kur dabar jau miręs jos tėvas kitados stebėjo, kaip ji iriasi pirmyn atgal per baseiną. Meksikietiškas restoranas, kur kadaise ji vedėsi Daną valgyti fachitų, ligoninė, kur gydė jos motiną.
Jausmai šioje knygoje triumfuoja prieš protą. Todėl nieko keisto, kad knyga baigiasi tarsi viena didelė triumfo akimirka. Autorius taikosi į mases, atokvėpio žanrą ir pataiko visu šimtu procentų. Tokiai knygai lemta tapti populiariai (o tam tikru pjūviu, žinoma, ir populiariausiai), ji klasikinis pramoginės literatūros (aktualizuotos šioms dienoms) pavyzdys. Puikiai tinkanti skaitytojams, kurie knygą į rankas pasiima norėdami atitrūkti nuo kasdienybės ir paprasčiausiai nukreipti savo mintis kitur (neturėdami iš anksto nuspręstos vizijos, kur).
Tačiau net jei ši knyga (jeigu galima taip palyginti) literatūroje yra ne 3D, o 2D, ji vis vien suras savo skaitytoją (žvelgiant į statistiką – jau surado!) ir tas skaitytojas būtinai versdamas jos puslapius nubrauks ašarą (gal net ne vienoje vietoje). Formulė veiks ir pasaulis suksis toliau. Knyga bus skolinama, skaitoma, filmas žiūrimas. O tada šią knygą pakeis kita ir gyvenimas tęsis.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Midnight Library
Vertėja/Vertėjas: Irena Jomantienė, Milda Dyke
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
