Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis stengiausi nepaleisti iš rankos „Aitvarų“, tarsi plausto, kuris neleido nugrimzti į dugną ir vis prilaikė saugiu atstumu nuo vandens paviršiaus. Ši knyga iš tiesų buvo tarsi aitvaras, teikiantis viltį, kad gyvenimas įmanomas ir niekada nebus nugalėtas. Iš vienos pusės, ji apie meilę, atmintį, troškimą gyventi. Iš kitos – apie antrąjį pasaulinį karą. Šios dvi pusės (jėgos) grumiasi, stumia viena kitą ir laviruoja ant prarajos ribos. O skaitytojas čia – tik stebėtojas ir nuo jo niekas nepriklauso. Nors ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.
Knyga svaigina, sukasi šokio ritmu ir tu pasiduodi jam, tai melodijai, tiems netikėtiems posūkiams. Ji įsisuka tarp Lenkijos ir Prancūzijos, stebint antrojo pasaulinio karo priešaušrį, svaiginantis plačiais ir atvirais jaunų žmonių žingsniais per gyvenimą. O tada scenoje pasirodo vokiečiai ir karas. Aitvarai leidžiasi vis žemiau, gyvenimas iš atviro ir plataus tampa siauru ir gerai apskaičiuotu. Tekstas liejasi tarsi vanduo ir tu maudaisi jame nebijodamas nuskęsti.
- Aš dar galiu viską sugadinti, – kalbėjo Lila, – nes esu ganėtinai jauna. Senstantys žmonės turi vis mažiau ir mažiau galimybių viską sugadinti, nes jie jau neturi laiko ir gali gyventi ramiai, tenkindamiesi tuo, ką jau sugadino. Tai vadinama „dvasios ramybe“. Bet kai tau šešiolika ir kai dar galima viską išbandyti ir nieko nepasiekti, tai paprastai vadinama „turėti ateitį“…“
R.Gary moka pasakoti, jam tai pavyksta tarsi be didelių pastangų, jis šypsosi ir braukia pirmyn, negalvodamas, kad kas nors galėtų sugriūti. Ir tas atsipalaidavimas, bet tuo pačiu užtikrintumas, leidžia mėgautis tekstu, šokti, atsiduoti iš kažkur pradėjusiai skambėti muzikai, kurios šaltinio ieškodami jo niekada nerastume, nes ji sklinda iš mūsų vidaus ir gyvena mūsų galvose.
„- Po velnių, mano berniuk. Tu per daug ją išgalvojai. Ketveri išsiskyrimo metai – per daug erdvės vaizduotei. Svajonė palietė žemę, o tai visada padaro nuostolių. Įsikūnijusios net idėjos tampa nepanašios į save. Kai Prancūzija grįš, pamatysi, kokios bus visų fizionomijos! Žmonės kalbės: tai netikra, tai visai kita! Vokiečiai per daug davė peno mūzų vaizduotei. Kai jie išeis, susitikimas su Prancūzija bus žiaurus.“
Antrasis pasaulinis karas čia tėra įrankis, kuris supina atmintį su realybe. Priverčia vieną aukoti dėl kito. Padegti namus, kad jie niekada netaptų kitokiais negu juos išsaugojo atmintis. Tai kampas, kuris įžiebia visai kitas šviesas. Tai meilė, kurios nesinori paleisti, o paleidus, nesinori galvoti, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Dabarties ženklai čia turi būti sunaikinti arba paneigti idant būtų išsaugotas atminties tyrumas.
„Tai atsitiko birželio 2-ąją. O po keturių dienų mudu gulėjome prisispaudę prie žemės krintant bomboms už dviejų kilometrų nuo La Motės, ir aš dar šiandien esu įsitikinęs, kad pirmasis objektas, į kurį pataikė tūkstančiai operacijoje „Overlord“ dalyvaujančių sąjungininkų laivų ir lėktuvų, buvo mano dviratis: radau jį prie namų sudaužytą ir sulaužytą.“
Šioje knygoje telpa viskas – drama, meilės istorija, atminties ir beprotybės šokis. Gražus, tragiškas, šiek tiek tarp griuvėsių, tačiau svarbiausia, kad jame – visa žmogaus širdis. Ir tas šokis privalo turėti laimingą pabaigą. Kad ir kur jos tektų ieškoti, kad ir kokius išbandymus patirti. Nes išbandymai tai patirtis, o patirtis tai laimė, o laimė tai gyvenimas. Rekomenduoju, nes aitvarai negali neskraidyti. Jie mūsų viduje. Mūsų rankose. Mūsų akyse.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Les cerfs-volants
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 344 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
