Ir nors perskaičius trečdalį knygos vis dar jautiesi lyg mindžikuotum prie starto linijos, nesinori visko mesti ir palikti pusiaukelėje, kažkas tarsi stovi tau už nugaros ir sako, skaityk toliau, ženk dar porą žingsnių, gal sprogimas jau visai čia pat, už kampo.
Pasigirdo švelnūs murmesiai, tarsi kažkas niūniuotų. Emilijos garso kolonėlės buvo senos ir gerokai nusidėvėjusios, todėl ji prisislinko arčiau ekrano. Dabar galėjo atskirti, kad tai moteriškas balsas, bet nesuprato nė žodžio. Jei pašnekovas būdavo kantrus ir neskubėdavo, Emilija pajėgdavo susikalbėti angliškai, bet šitie garsai anglų kalbos nė iš tolo nepriminė. Galiausiai ekrane pasirodė mergina šviesiais drėgnais plaukais. Ji vėl kažką pasakė, ir šįkart iššoko lentelė, klausianti, ar Emilijai reikalingas vertimas. Pasirinkusi „ispanų“ įrašo apačioje išvydo subtitrus:
„Girdi? Matai mane?“
Emilija nusišypsojo. Mergina priėjo dar arčiau. Jos akys buvo žydros, o nosyje tabaluojantis auskaras šiek tiek darkė susikaupusį veidą. Atrodė, kad ir ji ne iki galo supranta, kaip naudotis šiuo daiktu.“
Knyga vedžioja skaitytoją už nosies, kol galiausiai suveikia. Ilgą laiką atrodė, kad išskaidytas ir fragmentuotas siužetas taip ir neleis susitelkti ties kuria nors viena linija ir nuolat blaškys tave, trukdydamas susitapatinti su knyga. Tačiau pabaigoje visi upeliai subėga į vieną indą. Ne tiek siužetu, kiek nuotaika, kuri sudirgina, supurto, priverčia pasijusti nejaukiai, o tai reiškia, priverčia patikėti knyga.
Trumpai tariant, tai knyga apie mus. Apie technologijų santykį su žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad technologijos ir žmonės čia žaidžia skirtingose barikadų pusėse, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad technologijos – tik įrankis, o abiejose pusėse stovi tie patys žmonės. Vieni prieš kitus, o iš tikrųjų – prieš paprasčiausią veidrodį, į kurį žvelgiant pakankamai ilgai, anksčiau ar vėliau tikrai įsiskaudės galva. Toks užstrigęs žvilgsnis į savo vidų gali atnešti tik pražūtį, nes nieko nematydamas aplinkui esi pasmerktas prarasti ryšį su realybe. Kaip jau minėjau pradžioje, knyga balansuoja ant tikrovės ir fantazijos slenksčio. Tarsi įspėja, kad viskas – be galo arti. O svarbiausia, parodo, kad bumerangas visada grįžta atgal, todėl kiekvieną kartą prieš jį paleidžiant reikia tai prisiminti ir nenusukti akių. Nes vos tik užsimirši, jis kirs tau į pakaušį ir parblokš. Ir nebus ko apkaltinti, nes tik tavo paties ranka jį paleido, suteikė jėgą, sparnus.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Kentukis
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė-Matulevičienė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
